Dabar Edmundas sutelkė mintis, kaip Ameliją išvesti iš minios be jokių nuotykių. Kol pasiekė Šventojo Mykolo ir šventosios Gudulos katedrą, gatvės pratuštėjo. Katedra didingai kilo į nakties dangų. Gelsvas akmuo švietė tamsos fone. Edmundas pagalvojo, kad prieš mūšį nemažai vyrų stabtelės pasimelsti šioje gotikinėje bažnyčioje. Nuo to, kad pasimels, blogiau nebus.
Pasimels, kad nežūtų.
Edmundas papurtė galvą.
– Negalvok apie tai, – įsakė sau, bet jis jau dalyvavo daugelyje mūšių, matė, kaip žuvo daugybė šaunių vyrų. Kareiviai visada sakydavo, kad gali išnešti sveiką kailį tik iš tam tikro skaičiaus mūšių.
Mis Glenvil persibraukė akis pirštinėtais pirštais. Ar ji verkia? Jei tik būtų galėjęs ją apsaugoti nuo šios baisios nakties… Amelija buvo per graži ir per tyra, kad kas nors su ja taip šiurkščiai elgtųsi. Pagalvojęs, ką rengėsi padaryti tas padugnė, Edmundas sugniaužė kumščius.
Jiems abiem reikėjo kažkaip prasiblaškyti.
– Tai, kas nutiko kapitonui… kapitonui… kuo jis vardu? – Edmundas apsimetė, kad neprisimena.
– Fauleris, – Amelija išspjovė jo vardą kaip didžiausią bjaurastį.
– Kapitonui Fauleriui.
– Mes susiginčijome, ir jis mane paliko, – atsakė ji nusisukusi.
Niekšas.
– Dėl ko reikėjo susiginčyti, kad vyras jus paliktų?
Katedros durys atsidarė, iš vidaus sklido žvakių šviesa. Išėjo galvą nuleidęs uniformuotas vyras. Edmundas tikėjosi, kad jo maldos bus išklausytos.
Jis vėl atsisuko į panelę Glenvil.
– Papasakokite, dėl ko susiginčijote su kapitonu Fauleriu.
Ji ir vėl pasivalė akis.
– Jokiu būdu.
– Ar dėl to dabar verkiate? – spyrėsi jis. Edmundas išsigando, kad ašarų priežastis ne tas vyras, kurį matė skersgatvyje.
– Aš neverkiu! – sušuko ji. – Aš pykstu.
Pyktis daug geriau. Šaunuolė.
Ir jam taip lengviau. Jis pernelyg jaudinosi, kad, jei atguls mūšio lauke, daugiau niekada nebepamatys tokios gražuolės kaip Amelija Glenvil.
– Tai ne jūsų reikalas, – plykstelėjo ji.
– Be jokios abejonės, – nesitraukė jis. Elgėsi labai nedžentelmeniškai, bet bent trumpam nuvaikė kraupias mintis. – Bet sakėte, kad nesakysite apie tai nei savo broliui, nei mano seseriai, o man atrodo, kad būtų geriau, jei kam nors pasipasakotumėte, nes tos mintys jus užgrauš. Aš tikrai niekam neišplepėsiu.
Nes gali būti, kad netrukus bus negyvas.
– Kodėl turėčiau pasakoti jums? – arogantiškai paklausė Amelija.
Jis jau užsimiršo. Kalbėjosi su ja kaip su sau lygia.
– Taip, tokiems kaip aš geriau nepasakoti.
– Tokiems kaip jūs? – paklausė ji sutrikusi.
Ar dar reikia aiškinti?
– Esu tikras, kad kas nors pašnabždėjo mano gimimo aplinkybes jūsų švelnioms auselėms.
– Kaip tai susiję su mūsų pokalbiu? – paklausė Amelija ir nedrąsiai nusišypsojo. – Bet esate teisus, man kai kas pašnabždėjo apie jūsų gimimo aplinkybes.
Edmundas patenkintas šyptelėjo.
– Jūsų sesuo nemažai apie jus pasakojo, – tęsė ji.
Jis nusijuokė.
– Ką ji jums pasakojo? Kad buvau siaubingas berniūkštis, kuris ją erzino ir krėtė išdaigas?
– O jūs nesiginate? – Amelija dirstelėjo į jį, bet greitai nusisuko.
Taip jau geriau. Kas būtų pagalvojęs, kad jis džiaugsis, jog apie jį kalbama? Tačiau bent jau galėjo negalvoti apie blogesnius dalykus.
– Tesa negalėjo jūsų informuoti apie mano prasižengimus kariuomenėje. Apie tai seserys nieko nežino. Jų auselės taip pat švelnios.
Amelija suklapsėjo blakstienomis.
– Prasižengimus? Ar jūs koks palaidūnas? Nes mane įspėjo nuo tokių laikytis atokiau.
– Tuomet galvokite, kad jus įspėjau, – pajuokavo Edmundas. – Aš begėdis palaidūnas.
– Tikrai? – paklausė ji beveik pašnabždomis.
Ar jis nuėjo per toli? Ar priminė ją užpuolusį padugnę?
– Su manimi jūs visiškai saugi, panele Glenvil.
Amelija vėl į jį dirstelėjo, ir gera nuotaika staiga dingo. Ji nusisuko.
– Taip. Saugi.
O, kad jis tikrai būtų palaidūnas… Tuomet paragautų jos lūpų skonio ir išeitų į mūšį su gerais prisiminimais.
Jie ėjo tylomis, kol pasiekė Briuselio parką. Pagrindinis takas buvo apšviestas žibintų. Parke buvo tiek pat žmonių kiek vidury dienos, bet dabar niekas nevaikštinėjo susikibę už parankių. Visi arba skubėjo į šešėlius, arba desperatiškai kabinosi vienas į kitą.
– Eime per parką? Šį vakarą čia turėtų būti saugu. Ar mieliau jį apeitumėte?
– Galime eiti per parką, – atsakė ji.
Amelija žingsniavo paskendusi savo mintyse, o Edmundas norėjo dar pasikalbėti. Matydamas tiek tvirtai susikibusių įsimylėjėlių, pasijuto keistai. Kiek iš jų ši naktis išskirs amžiams? Tikriausiai jie norėjo dar akimirką pasijusti gyvi. Galbūt dėl to susiginčijo ir Amelija su Fauleriu. Galbūt Fauleris paprašė jos daugiau, nei ji galėjo duoti. Į mūšį išeinantys kariai visada norėdavo paskutinį kartą pasimėgauti moterimi.
Jiems einant per parką Edmundas iš už krūmų išgirdo įsiaudrinusius įsimylėjėlius. Turėjo išgirsti ir ji.
– Įtariu, kad kapitonas Fauleris paprašė privilegijos, – pamėgino spėti Edmundas. Žinoma, tai nepateisino jo poelgio, bet paaiškino, kodėl taip pasielgė. – Prieš mūšį vyrai dažnai nori moters.
Amelija sustojo kaip įkasta.
– Manote, kad jis man pasisiūlė?
Dabar Edmundas nebebuvo toks užtikrintas.
– Aš taip spėju.
Amelija žingsniavo toliau. Oi, kaip jis klydo. Fauleris jai nepasisiūlė, bet vis tiek ją paliko.
– Palikdamas jus gatvėje, įstūmė jus į pavojų, – tęsė leitenantas. – Tai neatleistina.
Ar jis negali kalbėti apie ką nors kita? Bet ką?
Ar įmanoma pasenti per sekundę? Nes dabar Amelija taip ir jautėsi. Vieną akimirką buvo jauna ir įsimylėjusi, o kitą…
– Neatleistina, – pakartojo ji, tačiau visas jo elgesys buvo neatleistinas.
Žinoma, Fauleriui tai nerūpėjo.
Jie toliau žingsniavo per parką link vartų kitoje pusėje. Jiems priėjus prie vartų Amelija pastebėjo įeinant porelę – jauną paprastai apsirengusią moterį ir aukštą pėstininką raudona uniforma.
Jaunoji moteris sustojo.
– Panele Glenvil?
Amelija įsistebeilijo.
– Sele? – Ji