Hilarė turėjo padaryti oficialų pareiškimą Interpolui, kad jie galėtų sustabdyti tarptautinį pinigų plovimo tinklą. Taip galės išsaugoti savo darbą ir susigrąžinti gyvenimą.
Vėl atgavusi viršininko malonę, Hilarė galės rengti vakarėlius, apie kuriuos svajojo vos tapusi renginių organizatore. Karjera sublizgės, kai apie Hilarės vakarėlius pradės rašyti visi didžiausi laikraščiai. Nevykėlis buvusysis skaitys apie ją sėdėdamas kalėjime ir matys, ko ji pasiekė. Galbūt bulvariniai laikraščiai net išspausdins kelias nuotraukas, kuriose ji atrodys taip seksualiai, kad Baris kauks kameroje.
Šiknius.
Ji užsiėmė nosį, kad sustabdytų tekančias ašaras… Patapšnojimas per petį atitraukė jos dėmesį nuo kvailo savęs gailėjimosi. Mergina išsitraukė ausines ir pakėlė akis į… kostiumą – tamsiai mėlyną kostiumą, su Hugo Boss kaklaraiščiu ir aukščiausios klasės kaklaraiščio segtuku.
– Atleiskit, ponia, bet jūs sėdite mano vietoje.
Žemas ir malonus balsas, ne kaprizingas, kaip kai kurių keliautojų. Jo veidą gaubė šešėlis, saulei šviečiant pro langelį už nugaros. Hilarė tegalėjo įžiūrėti tamsiai rudus plaukus, pakankamai ilgus, kad uždengtų ausis ir apykaklės viršų. Pradedant Patek Philippe laikrodžiu ir įspūdingu Caraceni kostiumu, viskas buvo pagaminta garsių firmų, apie kurias Hilarė nieko negirdėjo, kol pradėjo dirbti su aukštos klasės klientais Vašingtone.
Ir ji sėdėjo jo vietoje.
Hilarė susigūžė ir apsimetė žiūrinti į bilietą, nors ir taip žinojo, kas ten parašyta. Dieve, ji nekentė praėjimo ir meldėsi, kad pasisektų ir vieta šalia būtų laisva.
– Atsiprašau, jūs teisus.
– Žinot ką. – Jis padėjo ranką ant tuščios kėdės atramos: – Jei jums patinka sėdėti prie lango, man nesvarbu, galiu sėdėti čia.
– Nenoriu naudotis situacija.
Naudotis situacija? Toks nemadingas pasakymas privertė ją susiraukti. Dejonė, atsklidusi iš priekinės eilės, viską tik pablogino.
– Nesirūpinkit. – Jis įdėjo lagaminą į lentyną virš galvos prieš atsisėsdamas greta.
Tuomet vyras atsisuko į ją, šviesa apšvietė veidą – ir, Dieve mano, jis buvo labai patrauklus. Tobula žandikaulio linija. Ilgomis blakstienomis, kaustančiomis merginos žvilgsnį prie žalių akių. Iš atviros ir draugiškos šypsenos raukšlelių galima spręsti, kad jis jau įpusėjęs ketvirtą dešimtį. Hilarė pakreipė galvą į šoną, atidžiau jį apžiūrinėdama. Atrodė matytas, bet ji niekaip neprisiminė kur. Mergina atsikratė to jausmo – juk yra sutikus tiek daug žmonių pačios rengtuose vakarėliuose Vašingtone, kad su jais vėliau galėjo susikirsti keliai daugybėje vietų. Bet jį buvo mačiusi nebent iš toli, nes jei būtų matęsi iš arti, tikrai nebūtų jo pamiršusi. Lėktuvui pajudėjus naujasis jos kaimynas užsisegė saugos diržą.
– Jums nepatinka skraidyti…
– Kodėl taip sakote?
– Norėjote sėdėti prie lango, bet neatidarote uždangos. Klausotės radijo ir siaubingai spaudžiate rankeną.
Simpatiškas ir pastabus… Hmm…
Jau geriau apsimesti, kad bijo skraidyti, negu papasakoti visą savo sujaukto gyvenimo istoriją.
– Pagavote mane… – Ji linktelėjo galva į eilę priešais ir viena sėdynių kaip tik atsilenkė, atskleisdama aiškų vaizdą, kaip vyro ranka slenka moters juosmeniu. – O ši porelė priešais tik apsunkina reikalus.
Jo šypseną pakeitė rūsti išraiška.
– Pakviesiu palydovę. – Jis ištiesė ranką link mygtuko viršuje. Hilarė palietė vyrui riešą. Ji pajuto įtampos srovę, nubėgusią jos kūnu. Bent jau tikėjosi, kad tai įtampa, bet ne potraukis šiam vyrui.
Atsikrenkšdama sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Nereikia, stiuardesė dabar teikia informaciją apie skrydį, – pasakė ji ir pritildė balsą. – Ir veria mus žudančiu žvilgsniu už kalbėjimą.
Vyras suokalbiškai pasilenkė prie jos.
– Arba galiu spardyti jų kėdės atlošą, kol jie supras, kad nėra nematomi ir elgiasi velniškai netinkamai.
Tačiau tuo metu Hilarė nebematė porelės, nes pakeleivis pasilenkė labai arti ir jos žvilgsnį prikaustė spindinčios žalios akys, įsmeigtos į ją su neslepiamu susidomėjimu.
Tarsi gydantis balzamas jos savimeilei. Ir puikus prasiblaškymas.
– Manau, mes galime toliau gyventi ir leisti jiems gyventi.
– Taip, tikriausiai.
– Nors, jei atvirai, atrodo nesąžininga, kad stiuardesė nesvaido deginančių žvilgsnių į aistringąją porelę.
– Gal jie švenčia vedybų sukaktį.
Ji prunkštelėjo.
– Cinikė?
– O jūs norite pasakyti, kad esate rožinės romantikos mėgėjas? – Hilarė įvertino brangų kostiumą, šypseną su duobutėmis skruostuose ir lengvą žavesį. – Neįsižeiskite, bet jūs man panašesnis į azartišką lošėją. – Vos tai ištarusi išsigando, jog gali pasirodyti įžūli.
Tačiau jis tik švelniai nusijuokė ir suplojo ranka per krūtinę.
– Blogai apie mane galvojate, esu įžeistas iki širdies gelmių! – pasakė vaidindamas.
Merginos prunkštimas pavirto juoku. Krestelėdama galvą ji vis juokėsi, kol įtampa viduje atslūgo. Juokas nutilo, kai ji pajuto įsmeigtą žvilgsnį.
– Mes jau pakilome. – Vyras parodė į langą. – Galite atidaryti uždangą ir atsipalaiduoti.
Atsipalaiduoti? Žodžiai sutrikdė, tačiau Hilarė prisiminė savo pasiteisinimą dėl įsitempimo. Paskui ėmė galvoti apie tikrąją sudirgimo priežastį – jos buvusysis. Baris Šunsnukis. Mergina tikėjosi įkišti jį į cypę atpažindama jo bendrininką Čikagoje, jei iki tol niekas jos nepašalins.
Ji palietė sidabrinę diržo sagtį.
– Ačiū už pagalbą.
– Trojus. – Jis ištiesė ranką. – Mano vardas Trojus, iš Virdžinijos.
– Aš Hilarė iš Vašingtono. – Šįkart pasiruošusi įtampos srovei ji apvijo savo pirštus apie jo, ir iš tiesų – šilta banga nuvilnijo jos ranka, nepaisant pasiryžimo neprasidėti su jokiu vaikinu. Nors kas gi baisaus jausti simpatiją kitam žmogui?
Buvusysis tiek daug iš jos atėmė, pavertė naivią merginą cinike, nepasitikinčia niekuo aplinkui. Net dabar ji ėmė abejoti vaikinu, siekiančiu pasimėgauti nekaltu flirtu lėktuve. Velniai griebtų, juk nėra nieko blogo, jei pabendraus su juo per skrydį. Jis tiesiog padės jai nusiraminti prieš atpažįstant Bario bendrininką labdaros renginyje šį savaitgalį. Labai gudrų bendrininką, mokantį išvengti saugumo kamerų. Tik keletas žmonių iki šiol buvo jį matę. Hilarė matė jį dukart – kartą netikėtai užsukusi į Bario butą ir kartą biure. Ar tas žmogus galėtų ją prisiminti? Ji ėmė dar labiau nerimauti. Būtinai reikėjo išblaškyti mintis, ir vaikinas šalia buvo puiki galimybė. Pokalbis su Trojumi tarsi gaivaus oro gurkšnis dūstančiajam pragare – o jai kaip tik šito dabar reikėjo.
– Taigi, Trojau, kokiu tikslu skrendi į Čikagą?
Trojus atpažino Hilarę Rait vos įlipęs į lėktuvą. Ji atrodė kaip Interpolo bylos nuotraukoje, net ir strazdanos