Įstrigę. Jules Bennett

Išvažiavę iš istorinių rūmų Bikon Hilo rajone, jiedu pakeliui sutiko vos porą automobilių.

      – Labai apgailestauju, – mašinai pagaliau riedant tiesiai tarė ji. – Vertėjo išvažiuoti vos perspėjus mane apie prastą orą. Būtume išvengę Šeino ir viso šito vargo.

      – Šeino neišvengsite, kol jis sutiks sau vertą priešininką, – piktdžiugiškai šyptelėjo Breidenas. Blausioje nakties šviesoje jis atrodė ypač grėsmingas, tonas bylojo, jog kalbėjo apie save patį. – O dėl oro nesijaudinkite – pūga įsisiautėjo gerokai anksčiau, nei tikėjausi, be to, šį vakarą neturėjau planų.

      – Tikiuosi, svečiai sėkmingai grįžo namo, – garsiai svarstė ji. Maisto tiekėjai išvyko panašiu metu, ir Zara vylėsi, jog namus jie pasiekė saugiai. – Jie išvažiavo prieš valandą, tad keliai dar nebuvo visiškai užsnigti.

      Kaip ir po kiekvieno renginio ji pati pasiliko ilgėliau apsitvarkyti ir pasirūpinti, kad viskas būtų taip, kaip prieš jai įžengiant – tai buvo darbo dalis. Vis dėlto, jai išvažiavus, rūmuose liko keletas valytojų ir Zara tikėjosi juos taip pat saugiai grįšiant namo.