Baigusi universitetą Konstancija grįžo į tėvų namus, kad susitaupytų pinigų. Prabėgo šešeri metai. Dabar ji jau gauna gana didelį atlyginimą ir gali gyventi viena. Konstancija troško sutikti savo svajonių princą. Jei palaikytų santykius su dailiu vyruku, jos neveiktų patyrusio suvedžiotojo Džono Ferveterio kerai. Ir visai nesvarbu, kokie platūs jo pečiai…
Konstancijos tėvai beveik visus vyrus laikė netikėliais, kurių reikia saugotis. Kai ji pranešė, jog išvyksta į Masačusetsą tikrinti kazino sąskaitų, tėvai sureagavo taip, lyg ji ruoštųsi pralošti visas santaupas. Konstancija bandė aiškinti, jog tai didelė garbė ir nepakartojama galimybė pakilti karjeros laiptais. Deja, jie nieko nesuprato. Priešingai, pasakojo daugybę istorijų apie sukčius ir priminė, jog Konstancija galėtų dirbti šeimos versle – metalo dirbinių parduotuvėje.
Konstancija nenorėjo taip gyventi. Ji stengėsi būti gera dukra, tačiau buvo protinga ir troško kuo geriau panaudoti savo prigimtinius talentus. Net jei reikėtų akis į akį susidurti su sukčiais ir netikėliais.
Be to, čia atvyko patikrinti Naujos pradžios sąskaitų ir susidoroti su blogiukais. Mergina apsivertė ant šono ir užsimerkė stengdamasi nematyti žalios šviesos, kurią skleidė ant naktinio stalelio stovintis žadintuvas. O, kad galėtų nurimti ir apie nieką negalvoti.
Staiga iš koridoriaus pasigirdo pavojaus sirena. Konstancija atsisėdo lovoje ir bandė įjungti šviesą, tačiau niekaip nerado jungiklio. Ji susijaudino nežinodama, ką daryti, ko griebtis.
Kas vyksta? Konstancija greitai užsidėjo akinius, išlipo iš lovos ir pamėgino uždegti šviesą. Jungiklis neveikė. Elektrinis žadintuvas taip pat buvo išsijungęs.
Pro lubas pradėjo plūsti vanduo. Panašu, jog viršutiniame kambaryje kilo gaisras. Konstancija jau norėjo bėgti, bet tada prisiminė, jog privalo pasiimti lagaminėlį su nešiojamuoju kompiuteriu ir pinigine. Ji greitai atidarė spintą ir pradėjo ieškoti savo daiktų. Tą akimirką užuodė dūmus.
Susijaudinusi Konstancija čiupo lagaminėlį ir puolė prie durų. Jos buvo užrakintos, todėl prireikė dar kelių sekundžių joms atrakinti. Konstancija matė, kaip kiti motelio svečiai bėga iš savo kambarių. Viskas skendėjo tirštuose dūmuose.
Konstancija pamiršo pasiimti batus ir drabužius. Su pižama ji atrodė gana padoriai, tačiau šitaip apsirengusi niekur kitur negalės eiti. Galbūt reikėtų grįžti ir susirinkti visus daiktus? Staiga kažkas nusikosėjo. Iš gretimo kambario sklido vaiko verksmas.
Staiga Konstancija viską suprato. Ji garsiai suriko: gaisras! Tada pasileido bėgti koridoriumi, klibindama kiekvieną rankeną ir ragindama žmones gelbėtis. Ar kas nors paskambino gaisrinei? Koridoriuje grumdėsi dar daugiau žmonių. Konstancija padėjo šeimai su trimis mažais vaikais nulipti laiptais. Ar visi saugūs?
Ji girdėjo, kaip kažkas paskambino pagalbos numeriu. Konstancija užbėgo laiptais ir padėjo senukų porai nulipti žemyn. Tamsoje ir tirštame dūmų debesyje buvo sunku ką nors įžiūrėti. Konstancija dar kartą bėgo koridoriumi, beldėsi į kiekvienas duris ir ragino sprukti. Ar visi motelio svečiai išsigelbėjo? Sirena turėjo visus pažadinti, bet jei…
Konstancijai palengvėjo pamačius atvažiuojančius gaisrininkų automobilius. Netrukus visi žmonės buvo evakuoti ir stebėjo gaisrą iš automobilių aikštelės. Užgesinti įsisiautėjusią ugnį nebuvo paprasta. Vos vienoje vietoje ugnis ir dūmai dingdavo, tuojau pasirodydavo kitoje.
– Gaisras kilo dėl židinio, – burbtelėjo vyras, stovėjęs šalia Konstancijos. – Kai užsidegs kilimai, užuolaidos ir lovatiesės, pasklis nuodingi dūmai.
Netrukus visas motelis degė atvira liepsna ir visi turėjo pasitraukti, kad neįkvėptų nuodingų dūmų ir nenudegtų. Konstancija ir kiti motelio svečiai stovėjo automobilių aikštelėje ir su siaubu žvelgė į ugnies šėlsmą.
Staiga Konstancija prisiminė, jog padėdama kitiems motelio svečiams kažkur paliko savo lagaminėlį. Kur jis? Juk jame buvo beveik naujas nešiojamasis kompiuteris, mobilusis telefonas ir svarbūs užrašai, susiję su darbu. Dar kartą surinkti visą informaciją būtų tikras košmaras. Be to, piniginėje liko vairavimo pažymėjimas ir kredito kortelės! Konstancija priėjo arčiau prie degančio pastato.
– Panele, negalite eiti į vidų. Tai pernelyg pavojinga.
– Bet aš palikau savo lagaminėlį. Jame labai svarbūs dokumentai, – verkšlendama tarė Konstancija. Ji apsidairė po automobilių aikštelę, stengdamasi ką nors pamatyti. Staiga užsiliepsnojo ir motelio stogas. Konstancija užuodė aitrius dūmus. O jei ji įbėgtų vidun? Bet kas, jei vėliau nerastų išėjimo ir sudegtų?
– Konstancija.
Mergina apsisuko ir išvydo šalia stovintį Džoną Ferveterį.
– Ką jūs čia veikiate?
– Savanoriauju gaisrinėje. Ar tau nešalta? Turime šiltų antklodžių.
– Man viskas gerai. – Konstancija nuleido akis ir pažvelgė į savo pižamą. Kaip kvaila tokią akimirką mąstyti apie išvaizdą. – Gal aš galiu kuo nors padėti?
– Pabandyk nuraminti kitus motelio svečius. Pasakyk, jog visus įkurdinsime Naujos pradžios viešbutyje. Mano dėdė Donas netrukus atvažiuos ir visus paims.
– Puiku, – nervingai atsakė Konstancija. Regis, nebėra kitos išeities – teks gyventi Džono Ferveterio apartamentuose.
– Tau tikrai viskas gerai? Atrodai šiek tiek apsvaigusi. Tikriausiai įkvėpei nuodingų dūmų. – Džonas įtariai nužvelgė Konstanciją. – Sėskis.
– Man viskas gerai! Tikrai. Išbėgau viena pirmųjų. Verčiau jau eisiu pasikalbėti su žmonėmis, – mosikuodama rankomis pasakė ji.
Džonas linktelėjo ir nuskubėjo prie kitų gaisrininkų. Konstancija nužvelgė nueinantį Džoną. Jis vilkėjo baltus marškinėlius, kurie išryškino tamsią odą ir plačius pečius.
Konstancija Alen, tu tikrai nenormali, jei tokią akimirką sumanei žavėtis Džono Ferveterio kūnu. Tada ji žengė kelis žingsnius link kitų motelio svečių. Daugelis buvo išsigandę ir sutrikę. Viena maža mergaitė graudžiai verkė, o senolė, apsigobusi skraiste, drebėjo. Konstancija visiems paaiškino, jog jie bus apgyvendinti vietiniame viešbutyje. Tuos, kurie negalės važiuoti savo automobiliais, viešbučio atstovas nugabens autobusu.
Kai kurie svečiai prisiminė, jog kambariuose paliko automobilių raktelius. Konstancija darsyk prisiminė lagaminėlį ir drabužius, kurių nespėjo pasiimti. Ji ramino motelio svečius kalbėdama visokias banalybes. Laimei, niekas nebuvo sužeistas.
Konstancija taip pat neturėjo savo automobilio raktelių. Jei būtų išsinuomojusi automobilį, beliktų paskambinti agentūrai ir pranešti apie nelaimingą atsitikimą. Deja, Konstancija nusprendė rizikuoti ir atsigabenti į Masačusetsą savo automobilį. Staiga kažkas sugriebė Konstanciją už rankos.
– Radau tavo lagaminėlį. Palikai jį ant laiptų, – Džonas Ferveteris stovėjo šalia Konstancijos, rankoje laikydamas lagaminėlį su kompiuteriu.
Konstancija atsiduso ir paėmė lagaminėlį. Ji stengėsi užgniaužti džiaugsmą ir dėkingumą.
– Tau nereikėjo dėl jo rizikuoti. – Ugnis dar labiau įsisiautėjo – liepsnojo balkonai, laiptai ir durys.
Balti Džono marškinėliai buvo ištepti suodžiais.
– Tu pati norėjai bėgti jo ieškoti. Gaisrininkai negali pakęsti tokio elgesio. Kodėl jį palikai?
– Juk tai mano… kompiuteris, – tvirtai gniauždama lagaminėlį nudžiugo Konstancija. Jos akyse pasirodė ašaros. – Jame saugoma svarbi informacija.
– Nesijaudink, aš tik