Galva sukosi, pykino, ji susvyravo.
– Tprū, – sudraudė Bleikas ir ją sulaikė, didžiulė ranka uždengė beveik visą dilbį. – Lėčiau.
Eiva užsimerkė susitelkusi į spaudžiančią jo ranką, svaigulys praėjo.
– Dabar jau gerai, – nusikratė jo rankos ir automatiškai palietė pakaušį, kur iššoko gerokas gumbas.
Švelniai jį spustelėjo ir susiraukė.
– Įsitaisei guzą? – pasiteiravo Bleikas. – Atleisk, – atsiprašė džeržgiančiu balsu. – Taip sureagavau.
Eiva sumirksėjo. Bleikas Volkeris nuostabus.
– Ir labai dėl to džiaugiuosi. Kurį laiką nė nesusigaudžiau, kas dedasi. Ar čia tikrai šaudė?
Bleikas atsistojo pasiremdamas į suolelį ir sveiką koją.
– Taip, – liūdnai atsakė.
Garsas jam puikiai pažįstamas, tačiau nebesitikėjo jo daugiau išgirsti. Ir tikrai jau ne Hampstedo kaime. Ištiesė ranką:
– Štai, kibkis.
Eiva nesiginčijo, priėmė pasiūlytą pagalbą. Kai jau tiesiai atsisėdo, užplūdo dar viena šleikštulio ir silpnumo banga, ji tvirtai įsikibo į Bleiką ir suolelį. Džiaugėsi, kad Bleikas čia, perėmė jo solidumą, ramybę, nes jos kūnas sureagavo tik dabar – dar smarkiau drebėjo. Bleikas apkabino ją per nugarą, Eiva prisiglaudė, uodė vyro kvapą: tik ką pjautos medienos su trupučiu prieskonių.
Su Bleiku jautėsi kvailai saugi.
– Atleisk, – sumurmėjo jam prie peties slopindama absurdišką norą verkti. – Ne visada taip lengvai išskystu.
Kai mergina prigludo, Bleikas užsimerkė. Jos krūtinė buvo prisispaudusi, abiejų klubai puikiai derėjo. Ji kvepėjo tarsi vynas, Bleikas užuodė kokosų kremą nuo saulės. Pasuko galvą ir lūpos atsirado beveik prie smilkinio.
– Ir ši diena neeilinė.
Ji virpėdama nusijuokė jam į ausį, vyro ranka, uždėta ant strėnų, prispaudė ją arčiau.
– Nė nesakyk, – pripažino Eiva kimiu balsu.
Juodu ilgai taip stovėjo, Bleikas suvokė, kad jai reikia paguodos. Toks netikėtas smurto proveržis išmuštų iš vėžių ir kovų užgrūdintą vyrą.
Išgirdus tolimas sirenas nuotaika pasikeitė ir Bleikas atsitraukė.
– Kavalerija jau čia, – sukuždėjo.
Bleikas stovėjo Eivai prie šono, laikė už alkūnės.
– Saugokis stiklų, – perspėjo po batų padais traškant stiklo duženoms.
Ji buvo basa, kojų nagai nulakuoti ryškia bikinio spalva.
Girdėjo sirenas beveik šalia – skardžias ir nekantrias, akivaizdu, kad jau įvažiavo į jų gatvę. Bleikas atsuko čiaupą ir nuvyniojo rankšluostį.
– Pakišk, – paliepė. – O aš eisiu prie durų.
Po valandos Eivos namai priminė centrinę geležinkelio stotį: šūkavo ir bėgiojo žmonės, jų keliai susikirsdavo, jie apeidavo vienas kitą. Uniformuoti ir civiliais drabužiais vilkintys policijos pareigūnai dirbo savo darbą, rinko įrodymus. Ant pagrindinių vartų virbų buvo pririšta geltona policijos juosta, už vartų blyksėjo daugiau fotoaparatų nei Pikadilio aikštėje gruodžio mėnesį. Jie atsispindėjo stiklo šukėse, pabirusiose kieme tarsi ant spindinčio rutulio kokioje nors siaubingoje diskotekoje.
Dar buvo pulkas apsiseilėjusių paparacų ir žiniasklaidos atstovų, jiems irgi teko stovėti už juostos, o tuo jie nė kiek nesidžiaugė. Jie klausinėjo, reikalavo atsakymų, viešo pareiškimo.
Eiva saugiai užsidarė viduje, galvoje dundėte dundėjo. Keliems policijos pareigūnams papasakojo, kas nutiko, kantrybė jau seko. Jos agentas Redžis Pitas irgi buvo čia – jam paskambino paparacai – ir gynė jos interesus, bet labiausiai mergina džiaugėsi, kad šalia yra Bleikas.
– Ar pažįstate, kas taip su jumis pasielgtų, kas turėtų tam priežasčių? – teiravosi detektyvas seržantas Kenas Bidlis.
Išgirdęs klausimą Bleikas susiraukė. Policijos pareigūnas atrodė senas kaip pati Žemė, tokio niekuo nenustebinsi, kaip ir keleto jo pažįstamų majorų. Tačiau Bleikas jautė Eivos baimę, beviltiškai besidaužančią širdį ir nė nesiėmė svarstyti, ką tai galėtų reikšti.
– Ar manote, kad iš viso gali būti priežasčių apšaudyti žmogaus namą ir vos ne mirtinai pergąsdinti? – suurzgė jis.
Policijos pareigūnas abejingai dėbtelėjo į Bleiką ir nusigręžė į Eivą.
– Gal kas nors puoselėja pagiežą? Gal pastaruoju metu gavote kokių nors keistų laiškų?
Eiva gūžtelėjo.
– Nieko kitokio, nei įprasta. Mano gerbėjų laiškai eina Redžiui, o tokį šlamštą jis perduoda jums, vaikinai.
Redžis patvirtindamas linktelėjo.
Bleikas išplėtė akis:
– Tu gauni grasinamų laiškų?
Eiva linktelėjo.
– Kartkartėmis. Įsiutusios žmonos, vaikinai, kurie įsižeidė, kad nedaviau autografo prie apsauginės virvės, kokia sena pavydi kolegė. Kaip visada.
– Bet pastaruoju metu nieko tokio nebuvo? – neatlyžo Kenas.
Redžis papurtė galvą.
– Ne.
– Norėsime pamatyti visus laiškus.
Redžis linktelėjo.
– Jūs, vaikinai, kažkur turite visą segtuvą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.