Visą valandą sėdėjau lyg prikalta prie kėdės kieta atrama iš paties pragaro, rijau senus žurnalo „Miesto mergina“ numerius. Su malonumu perskaičiau straipsnį „Krūtys: pirkti ar nepirkti?“ Mano krūtys labai mažos. Dažnai vadinu jas „stebuklais“, nes stebiuosi, kad jos apskritai matomos. Akivaizdu, jog perskaičiusi straipsnį labiau pritariau nuomonei „pirkti“. Norėčiau skyrelio ir apie botoksą. Siaubingojo trisdešimtmečio jau sulaukiau ir imu pastebėti smulkių raukšlelių. Esu per jauna raukšlėms! Turiu prisipažinti: visuomet stengiuosi atrodyti nepriekaištingai. Nesu paviršutiniška ar panašiai, tiesiog sužinojusi, kad Ričardas man neištikimas, pasijutau tikra pabaisa… Netrokštama ir nereikalinga. Panaudota ir pamesta – lyg pasibjaurėtina, puvėsiais dvokianti šiukšlė, iš kurios sunkiasi šlykštus juodas skystis. Dėl akivaizdžių priežasčių man nepatiko taip jaustis, tad kovojau net dėl menkiausio pasitikėjimo savimi krislelio.
Dar kartą pasikrutinau ant kėdės. Galiausiai, ačiū Tau, Viešpatie, Liuciferio tarnaitė Elvyra priėjo prie manęs.
– Ar jūs esate Naomė? – paklausė, tarsi nebūčiau du kartus prisistačiusi. Nesulaukusi greito atsakymo, vėl pasimaivė: – Na, ar tai jūs?
Žinojau, kad mergina negalėjo taip greitai pamiršti mano vardo, todėl užsispyrusi tylėjau. Užuominą darbuotoja suprato.
– Jūsų pavardės nėra sąraše, – burbtelėjo iš susierzinimo įtemptomis, išblyškusiomis, matiniu lūpdažiu nuteptomis lūpomis, – vis dėlto ponas Pauelas jus priims.
Sakyti „ačiū“ nesivertė liežuvis, bet vis tiek padėkojau nutaisiusi abejingą išraišką.
– Ačiū, kad dėl manęs pasistengėte, – sumurmėjau, nors prireikė daug valios pastangų pasakyti šiuos žodžius mandagiai.
Iš paskutiniųjų bandžiau atrodyti atlaidi ir profesionali, nes, kaip minėjau, man tikrai reikėjo šio darbo. Neapmokėtos sąskaitos kaupėsi, o mintis, kad prarasiu butą pirmame aukšte ir teks kraustytis atgal pas mamą ir patėvį, neviliojo. Labiausiai todėl, kad Džonatanas man ką nors iškrėtus griebdavosi psichoanalizės. Tarsi degčiau noru sužinoti, kad būdama šešiolikos iš namų pabėgau dėl to, jog mama nemaitino manęs krūtimi. Myliu tą žmogų, bet analizių man nereikia. Iš namų pabėgau (maždaug šešioms valandoms), nes motina neleido susitikinėti su Aronu Baueriu – patraukliausiu berniuku visoje mokykloje. Akivaidžiau net būti negali!
– Sekite paskui mane. – Elvyra gracingai apsisuko.
– Sekite paskui mane, – maivydamasi suniurnėjau po nosimi.
Padėjėja atsigręžė ir prisimerkusi sušnairavo. Nekaltai išpūčiau nustebusias akis. Ji susiraukė ir vėl nusisuko. Matyt, ši damutė viduje tūnančią tigrę seniausiai išlaisvino. Žygiavau iš paskos primindama sau, kad reikia išsitiesti ir atkišti į priekį krūtinę. Protas, sumanumas ir įgimti instinktai – nuo šios akimirkos pasitelksiu visa tai. Mano kojos skendo ištaigingame beveik baltos spalvos kilime. Ore tvyrojo kone sterili gaiva – tarytum niekas nesistengė čia sukurti jaukumo. Gal ir gerai, sprendžiant pagal darbuotojus, kuriuos šiandien sutikau.
Elvyra atvėrė masyvias dvigubas duris ir palaikė, kol įėjau. Po akimirkos išvydau Roisą Pauelą ir visos šiandien ištikusios nelaimės nugarmėjo į tamsiausias pragaro gelmes. Kai mudviejų žvilgsniai susitiko, man sulinko keliai. Suklupau ir šįkart negalėjau apkaltinti batų. Susigriebiau, bet tada teko iš paskutiniųjų kovoti su užplūdusiu noru numoti į viską ranka ir tiesiog jam krimstelėti. Taip – suleisti dantis į nuogą vyro kūną! Perbraukti liežuviu per kiekvieną kūno linkį. Štai kodėl neatsakinėjau į Roiso skambučius ir nenorėjau susitikti akis į akį. Vienas jo žvilgsnis, ir mano hormonai pradeda veržtis lauk, tampu neatsakinga už savo veiksmus.
Šis vyras tikriausiai nepamena (o gal atsimena, jeigu skambino?), tačiau prieš pusmetį buvome susitikę vakarėlyje, kurį organizavau. Nesikalbėjome, bet Pauelas keletą kartų pažvelgė į mane ir aš suskydau. Šį žmogų norisi suvalgyti visą ‒ nuo galvos iki kojų.
Metų metus taiksčiausi su Ričardu, dar žinomu kaip šunsnukis paleistuvis ir pragaro išpera, todėl dabar tariuosi esanti visiškai atspari testosteronui. Vis dėlto šis vyras spinduliuoja geidulingumą kaip mirksinti neoninė iškaba, kurioje parašyta: „Eikš ir pasiimk mane.“ Būčiau nieko prieš pasimėgauti viliojančiu ir svaiginančiu užkandžiu, trokštančiu dėmesio. Mane staiga apėmė noras lėtai nusimesti drabužius ir nusliuogti žemyn striptizo stulpu. Gal pasiūlyti asmeninį viliotinį? Ar jau visiškai nukvakau?
Roisas Pauelas atrodė įpusėjęs ketvirtą dešimtį, gal net arčiau keturiasdešimties. Jo oda buvo bronzinė, o spindinčios blyškiai melsvos akys įdėmiai mane stebėjo. Man suspaudė pilvą. Ar mano veidą vis dar puošia purvo dėmė? Jo nosis buvo tiesi, lūpos stambios minkštos, tokios, kokias gera bučiuoti. Žandikaulį dengė juodų šerelių šešėlis, todėl Roisas atrodė šiurkštesnis ir dar patrauklesnis. Plačius pečius rėmino prabangus itališkas kostiumas. Jis tarsi Džordžo Klunio ir Džošo Valdo derinys, pagražintas Bredo Pito žavesiu. Ar minėjau, kaip man patinka žiūrėti į Bredą Pitą? Gal vis dėlto nesu tokia atspari testosteronui?..
Roisas pasveikino mane seksualia šypsena. Man apsvaigo galva, burna išdžiūvo ir gerklėje pajutau kažkokį gumulą. Ši šypsena mirtina. Tikra moterų žudikė. „Bėk! – šaukė sveikas protas. – Nešdinkis iš čia!“
Kur dingo nuovoka? Sumanumas? Įgimti instinktai? Netrukus kalbėsiuosi su šiuo tobulu vyru, gal net paspausiu jo tobulą ranką. Kai apie tai pagalvojau, mano nervų sistema įjungė dar aukštesnę pavarą. Kaip galiu spausti ranką, kai mano pačios delnai šlapi kaip pelkė?! Reikia ko nors imtis, kad nusiraminčiau. Ko? Patėvio patarimas nervinantį žmogų įsivaizduoti nuogą šiuo atveju negelbėtų. Roisas Pauelas nuogas…
Prisiverčiau mandagiai nusišypsoti ir nusprendžiau nuo šiol įsivaizduoti jį kaip juodos duonos sumuštinį su kalakutiena ir sūriu. Nemėgstu kalakutienos su sūriu. Nekenčiu ruginės duonos.
Pauelas atsistojo, ištiesė ranką, jo žvilgsnis nuslydo žemyn ir stabtelėjo prie mano lūpų. Pasilabinome. Atsitraukdamas Roisas delnu persibraukė per kelnių klešnę ir atsisėdo. Rimta mano veido išraiška nedingo nė akimirkai… Tikiuosi. Krenkštelėjau.
– Suprantu, kad susitinkame vėliau nei tartasi, bet noriu, jog žinotumėte: atvykau laiku, – pasakiau, jei pasmerktųjų karalienė Elvyra būtų pamiršusi paminėti. Vėlavimą iš tiesų laikau viena didžiausių nuodėmių.
– Aišku. – Roisas plačiai nusišypsojo.
Keliai vėl ėmė linkti. Pakaktų vien šypsenos, bet dar tas balsas – o Viešpatie! Žemas, kimokas vyro balsas sruvo lyg sodrus, prabangus brendis. Girdėjau jį kalbant anksčiau, bet ne taip. Dabar pašnekovo balsas buvo žemas ir duslus, toks, koks skamba gulint lovoje išsekus po pasimylėjimo. Gašlaus, triukšmingo pasimylėjimo. Kurį laiką jis tyliai mane stebėjo.
– Prašom, – parodė smakru, – sėstis.
Linktelėjau, įsitaisiau, šalia pasidėjau portfelį.
– Tikiuosi, neprieštarausite, jeigu pasiteirausiu, kur jūsų motina? Nepastebėjau jos išeinančios.
Neatrodė, kad klausimas būtų Roisą papiktinęs, veikiau dar labiau pralinksmino.
– Išėjo pro šonines duris.
– Aaa…
Protinga moteris – nenorėjo dar kartą terliotis su Elvyra.
– Kalbėjau su ja telefonu praėjusį penktadienį, – tariau grįždama prie darbo reikalų. Juk esu rami ir profesionali. – Nesu įsitikinusi, ar teisingai