Vairuodama Ketė negalėjo nepastebėti, koks švarus aplinkui oras ir koks mėlynas dangus. Tas mėlis derėjo su katilėliais, žydinčiais ganyklose ir palei šalikeles. Aptvaruose bėgiojo veršiukai, kumeliukai ilgomis drebančiomis kojomis strikinėjo šalia savo motinų.
Pavasaris. Atsinaujinimo metas. Ketė jautė tai kiekviena savo kūno ląstele.
Netrukus ji šalikelėje pastebėjo seną automobilį. Pravažiuodama atkreipė dėmesį, kad jis tuščias. Dar šiek tiek pavažiavusi pamatė į priekį žingsniuojantį žmogų.
Greičiausiai tai buvo automobilio vairuotojas.
Ketė nebuvo pratusi imti pakeleivių, bet pakeitė nuomonę, nes tai pasirodė esanti paauglė su lagaminėliu.
Mergina mūvėjo tokius senus mėlynus džinsus, kad jie atrodė pilki, vilkėjo baltus marškinėlius ilgomis rankovėmis, avėjo sportbačiais. Trumpai kirpti plaukai buvo raudoni. Ketei prilėtinus greitį mergina staiga sustojo ir atsisuko. Jos veide buvo matyti baimė… ir dar kažkas, suerzinęs Ketę.
Ji nuspaudė stabdžių pedalą ir nuleido visureigio langą, kol mergina dar nepuolė į paniką.
– Labas… Gal pavežti? – Ketė matė, kad mergina svyruoja tarp noro priimti pagalbą ir nepažįstamo žmogaus baimės. – Mano vardas Ketė Diuprė, – pridūrė ji. – Aš svečiuojuosi pas Karterį ir Dorotę Makėjus.
Išgirdus pažįstamų žmonių vardus merginos nepasitikėjimas kiek atslūgo. Ji pažvelgė per petį ir, regis, priėmė sprendimą. Šyptelėjusi Ketei pasidėjo lagaminą ant užpakalinės sėdynės ir įsiropštė vidun. Atidžiai nužvelgė Ketę atkreipdama dėmesį į jos juodus plaukus ir gražų veidą, tačiau pamačiusi randą ant kaklo prikando lūpą ir greitai nusuko akis į šoną, tarsi sugauta spoksant į ką nors uždrausta.
Ketė pastebėjo jos žvilgsnį. Jau ne pirmą kartą žmogus išsigando pamatęs jos kaklą.
– Čia tik randas, – pasakė Ketė.
– Atsiprašau, kad spoksojau. Dėkui, kad sustojote. Aš esu Šelė Grin.
Ketė nužvelgė ryškią mėlynę Šelei ant skruosto, prikepusį kraują po nosimi ir pajuodusį paakį, tada nukreipė dėmesį kitur.
– Malonu susipažinti, Šele Grin. Kur keliauji?
– Į autobusų stotį, bet jeigu jums nepakeliui, pavėžėkite iki ten, kur važiuojate.
Ketė įjungė pavarą ir nuvažiavo. Dabar, automobiliui įsibėgėjus, ji galėjo paklausinėti merginos apie jos sužalojimus.
– Sakei, tavo vardas Šelė?
Mergina linktelėjo.
– Kas tave sumušė?
Šelė krūptelėjo, gūžtelėjo pečiais, bet Ketė matė, kaip virpa jos apatinė lūpa.
Tada uždavė kitą klausimą… į jį neturėjo būti taip sunku atsakyti.
– Kiek tau metų?
– Septyniolika.
– Ar sumušė kuris nors iš tėvų?
Šelė papurtė galvą.
– Ne, ponia. Aš neturiu tėvų.
– Ką gi, aš taip pat, – prisipažino Ketė ir vėl greitai dirstelėjo į merginą. Šelė atgalia ranka šluostėsi ašaras ir bėgančią nosį. – Ant užpakalinės sėdynės turėtų būti servetėlių. Pasiimk.
Šelė atrodė išsigandusi, ji grįžtelėjo per petį, pamatė dėžutę servetėlių ir pasisiekusi pasidėjo į sterblę. Nieko nesakydama porą sykių išsipūtė nosį, perlenkusi servetėlę įsibruko į džinsų kišenę ir pasidėjo dėžutę šalia savęs ant sėdynės.
– Na… ar pasakysi man, kas tave mušė?
Šelė atsiduso, tarsi būtų supratusi, kad Ketė neatstos, kol nesužinos atsakymo.
– Mano vyras. Susinervino, nes nesidulkinau su juo šįryt, prieš jam išeinant į darbą.
Ketę apėmė įtūžis.
– Tavo vyras…
Šelė vėl gūžtelėjo pečiais.
– Jo vardas Veinas. Veinas Bedfordas. Mudu nevedę, bet aš su juo gyvenu jau nuo penkiolikos. – Mergina atsiduso ir Ketei pasirodė, kad tame atodūsyje nuskambėjo viso pasaulio neviltis. – Anksčiau jis toks nebuvo, bet dabar… Šiaip ar taip, jau prieš mėnesį aš jam pasakiau, kad jeigu nesiliaus manęs daužęs, išeisiu.
– Dabar išėjai? – pasitikslino Ketė.
Šelė linktelėjo.
– Kur tu važiuoji? – paklausė Ketė.
– Kur įmanoma nuvažiuoti turint šimtą penkis dolerius, – atsakė mergina.
Ketė linktelėjo ir daugiau nieko nesakė, tačiau pradėjo mausti paširdžius. Ši paauglė priminė jai ją pačią, kai buvo tokio amžiaus. Tik vienas skirtumas: gyvenime ją skriaudė daug sykių, bet ne artimi žmonės.
– Jeigu galėtum rinktis, kur važiuotum? – paklausė Ketė.
Šelės veidas pasikeitė. Akys išsiplėtė, balsas pagyvėjo.
– Į Sietlą Vašingtono valstijoje.
Ketė išsišiepė.
– Kodėl į Sietlą?
– Dėl medžių ir kalnų. Niekada nesu gyvenusi tokioje vietoje, kur yra medžių ir kalnų, man tai panašu į rojų.
Ketė atsiduso. Kokia jauna. Sunkumai jos nesugniuždė ir neatėmė gebėjimo džiaugtis gyvenimu.
– O ką veiktum nuvykusi į Sietlą?
– Ką nors sugalvočiau. Esu gera padavėja ir…
– Šele, tu išleistum visus pinigus autobuso bilietui, o kur gyventum ten nuvažiavusi?
Šelė gūžtelėjo pečiais.
– Aš ir anksčiau esu buvusi benamė. Susirasiu ką nors. Visada susirandu.
Ketė neatsakė, nes neturėjo ką sakyti.
Pavažiavus dar kelias mylias Ketė pastebėjo, kad iš paskos dideliu greičiu atlekia sunkvežimis, tačiau nieko bloga negalvojo. Kelias buvo tiesus ir lygus, akiratyje – nė vieno automobilio. Vairuotojas turėtų be vargo ją aplenkti.
Tačiau jis nepristabdė ir nerodė ženklų, kad ketina aplenkti. Sunkvežimis privažiavo taip arti, kad Ketė veidrodėlyje galėjo įžiūrėti vairuotojo veidą, apšepusį trijų dienų šeriais.
– Ką čia tas beprotis ruošiasi daryti? – sumurmėjo ji labiau sau nei Šelei, tada ši apsisuko pažiūrėti, kas vyksta.
– O Dieve! – suspigo Šelė. – Čia Veinas! Jis mane pasivijo! Pasivijo!
Tuo metu sunkvežimis trinktelėjo į Ketės visureigio galą. Šelė vėl suspiegė, o Ketė stengėsi išlaikyti automobilį ant kelio.
– Jis mane užmuš! – suriko Šelė ir pradėjo raudoti.
– Užsičiaupk ir laikykis! – griežtai paliepė Ketė ir nuspaudė akceleratoriaus pedalą.
Visureigis padidino greitį ir atsiplėšė per kokius dvidešimt metrų. Bet tokio