Žūtbūtinė medžioklė. Sharon Sala

Agva Kaljentėje nesistebėjo, kad Paloma gyvena nė kiek ne geriau nei prie gyvų tėvų. Čia visi taip gyveno.

      Vienintelis jos pajamų šaltinis buvo spalvotos antklodės, kurias ji ausdavo ir parduodavo dėdei, o šis turistinio sezono metu prekiaudavo jomis Masatlane.

      Paloma pabudo nesitikėdama, kad ši diena bus kuo nors kitokia, ji tik bus vienais metais vyresnė ir dar netekėjusi. Vyras, su kuriuo susitikinėjo, prieš mėnesį išvyko sienos link. Paloma nenumanė, ar pavyko jam pakliūti į Jungtines Valstijas. Jo nėra ir ji vėl vieniša – tik tiek Paloma žinojo. Dėl lengvabūdiškų santykių su daugeliu vyrų jos reputacija šiame kaimelyje buvo spalvinga. Nors ji nelaikė savęs kekše, daugumai gyventojų ji atrodė būtent tokia.

      Sudrėkinusi skudurą Paloma nusiprausė dar mieguistą veidą, tada mirkydama kempinę metaliniame dubenyje ant stalelio prie miegamojo lango apsiprausė visa. Apsivilko įprastai, pasirinkdama seną, bet patogią raudoną suknelę su spalvingais siuviniais apie kaklą ir rankoves. Ji didžiavosi savo ilgais juodais plaukais. Pindama kasą mėgavosi jų svoriu tarp pirštų, paskui kasą persimetė per petį. Lėtai, paskendusi apmąstymuose ji perėjo per mažą nedegtų plytų namą virtuvės link. Neturėjo nei elektros, nei patogumų, todėl ruošdavo maistą ant mažos krosnelės. Pastačiusi virti kavą ji ant plokščio akmens prie ugnies padėjo apšilti porą tortilijų, kurias vakar išsikepė. Paskui pridėjo į jas šiek tiek vakarykščių pupų. Ji mirkė tortilijos gabalėlius į padažą moliniame inde ir valgė svarstydama, ką veiks šiandien.

      Prieš savaitę dėdė paėmė tuziną antklodžių, taigi nebuvo skubos austi naujų. Valgydama ji spoksojo pro medinių langinių, kurias tuoj atidarys, plyšį į saulę aukštai danguje ir mėgino nustatyti, kiek dabar valandų. Turėtų būti šiek tiek po aštuonių.