Rizikuojant viskuo. Michelle Reid

pamiršau, kad naujienų pranešimuose būna daug painiavos… Si. – Jis nutilo, bet po akimirkos vėl prabilo prislėgtu balsu. – Frančeskas gyvas, – pagaliau patvirtino užgimusią Leksės viltį. – Tačiau privalau tave perspėti, kad patyrė nemenkų sužeidimų. Nors kaip apskritai jis sugebėjo…

      Salvatorės balsas nutrūko, ir Leksė nujautė, kad jis tvardosi tik didžiausiomis valios pastangomis. Draskoma prieštaringų jausmų – skausmingo palengvėjimo ir naujo baimės priepuolio dėl paminėtų sužeidimų – ji numanė, kad ir pats Salvatorė veikiausiai yra šoke. Frančeskas – vienturtis jo sūnus. Dievinamas, branginamas, iki panagių lepinamas vaikas ir paveldėtojas.

      – Apgailestauju… kad jums teko šitai iškęsti, – tepajėgė sušnabždėti ji.

      – Tavo užuojautos man nereikia, – tarsi botago kirtis perliejo griežti Salvatorės žodžiai.

      Jei tik galėtų, Leksė būtų nusišypsojusi. Ji suprato, kodėl šis vyras nenori jos užuojautos. Salvatorės neapykanta su laiku taip ir neišblėso.

      – Iš tavęs tikiuosi tik vieno – kad atliksi tai, ką privalai, – ramesniu balsu ėmė aiškinti jis. – Esi čia reikalinga. Mano sūnus prašo, kad atvyktum, todėl ir atvyksi.

      Atvykti? Pas Frenką? Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai patyrė šoką sužinojusi apie Frenko nelaimę, Leksė sumirksėjo ir išvydo dienos šviesą. Vienas dalykas buvo sužinoti, kad Frenkas pagaliau prisižaidė su likimu ir išgyventi siaubą, bet visai kas kita buvo su juo susitikti.

      – Atleiskite, bet šito padaryti negaliu.

      – Ką reiškia negaliu? – iškošė Salvatorė. – Tu jo žmona. Tavo pareiga pas jį nuvykti!

      Jo žmona. Kaip keistai skamba, – atsisukusi į langą pagalvojo Leksė, o jos akys įgavo blyškaus mėlio atspalvį. Jos, kaip žmonos, pareiga Frenkui baigėsi prieš trejus su puse metų, kai jis…

      – Jo atstumtoji žmona, – pataisė Leksė. – Signor, apgailestauju, kad Frenkas patyrė avariją. Tačiau nebesu jo gyvenimo dalis.

      – Kur tavo gailestingumas, moterie? – lediniu balsu sušnypštė uošvis. – Jis kraujuoja ir jaučiasi palūžęs! Juk ką tik neteko artimiausio draugo!

      – M-markas negyvas? – Tai buvo dar vienas šokas, kuris sukaustė jai kūną.

      Nieko nematančiu žvilgsniu stebeilydama į pilką dangų už kabineto lango, Leksė prisiminė gražų, besijuokiantį Marko Klementės veidą. Nuo sielvarto ir neteisybės jai suspaudė širdį. Markas niekam nebuvo padaręs nieko blogo. Iš jųdviejų jis buvo nerūpestingoji siela. Frenkas – be galo visuomeniškas žmogus, nepaprastai drąsus ir nutrūktgalviškas, o Markas visur sekiojo paskui, nes, kaip kartą buvo sakęs, tingėjo ką nors daryti kitaip. Jam buvę kur kas lengviau sekti paskui Frenką, nei švaistyti energiją, mėginant irtis prieš srovę.

      Neblogai pažinodama Frenką, Leksė nujautė, kad dabar jis veikiausiai kaltina save įtraukęs draugą į aistrą pavojams ir greičiui. Tikriausiai kaltina save dėl Marko mirties.

      – Užjaučiu, – skausmingai sušnabždėjo ji.

      – Si, – pripažino Salvatorė Tolis. – Gera žinoti, kad liūdi dėl Marko. Dabar paklausiu dar kartą – ar atskrisi pas sūnų?

      – Taip, – šį kartą nė nedvejodama atsakė Leksė, nes, kad ir kaip Frenkas ją buvo įskaudinęs, draugo netektis buvo rimta priežastis.

      Markas ir Frenkas… Vienas be kito buvo tarsi diena be nakties.

      Padėjus ragelį, Leksės kūnas nevaldomai sudrebėjo. Tarsi mėgindama sustabdyti pavojingai kylantį ašarų potvynį, ji pridėjo ranką prie akių; beviltiškai norėjo žinoti, ar taip jaučiasi dėl palengvėjimo, kad Frenkas gyvas, ar dėl sielvarto, kad vargšas Markas… žuvo.

      – Tai jis gyvas?

      Skubiai atsisukusi Leksė pamatė, kad Briusas, įėjęs jai negirdint, stovi kabinete. Ji tvirtai sučiaupė lūpas ir linktelėjo.

      Plonos Briuso lūpos persikreipė.

      – Taip ir maniau, kad tas laimės kūdikis išsikapstys.

      – Briusai, jokia laimė būti išsviestam į orą su krūva aštrių, mirtinų nuolaužų! – aršiai užsipuolė Leksė.

      – O tas kitas – Markas Klementė?

      Stipriai apsivydama save rankomis, ji nebyliai patvirtino.

      – Vargšelis, – sumurmėjo Briusas.

      Bent šiuose žodžiuose nėra sarkazmo, – pagalvojo Leksė. Ji giliai, save padrąsindama, įkvėpė.

      – Man reikės kelių laisvų dienų.

      Briusas žvelgė į ją primerktomis akimis. Ji aiškiai matė, kad sprendimas jam nepatinka.

      – Vadinasi, tebesi priklausoma nuo Tolio, – galiausiai tarė jis. – Ketini pas jį vykti.

      – Būtų neteisinga pasielgti priešingai.

      – Net jei skiriesi su juo?

      Nuraudusi dėl tokio klausimo, Leksė beveik pasigailėjo pasakiusi Briusui, kad prieš dvi savaites skyrybų dokumentai buvo nusiųsti Frančesko advokatams.

      – Skyrybos neturi nieko bendro su esama situacija, – ėmė gintis ji. – Markas ir Frenkas buvo tarsi broliai dvyniai. Nutikus tokiai tragedijai atidėti į šalį nesutarimus mažų mažiausiai teisinga.

      – Lekse, tai jau paistalai, – paprieštaravo Briusas. – Aš buvau tas, pas kurį atlėkei, kai iširo jūsų niekam tikusi santuoka, – ironiškai priminė jai jis. – Mačiau, ką jis tau padarė. Sugėriau tavo ašaras. Ir jei manai, kad vėl stovėsiu ir žiūrėsiu, kaip nuodiji savo gyvenimą siaubingais santykiais, gerai pagalvok.