Viską užsirašiusi Triša nusišypsojo.
– Pone Djukai, viskuo pasirūpinsiu. Jūs nepasigailėsite.
Žvelgdamas į ją taip, tarsi jau dabar gailėtųsi, jis tarė:
– Vadink mane Adamu.
– O į mane prašau kreiptis Triša.
– Gerai.
Skeptiškai suraukęs lūpas jis sekundėlę žvelgė į ją.
Ji viltingai nusišypsojo.
– Nepamiršk Mensfildo dokumentų, – nukirto jis ir išžingsniavo iš direktoriaus kabineto palikdamas Trišą nejuokais sukrėstą.
– Šauni pradžia, – kupinas pasidygėjimo sumurmėjo Adamas, spausdamas lifto kvietimo mygtuką. – Žioplys.
Galvojant apie patrauklią brunetę, kuri buvo paskirta būti jo laikinąja padėjėja, nerimą kėlė trys dalykai. Visų pirma moteriai pavyko užklupti jį iš pasalų, o to jam dar niekada nebuvo nutikę. Dėmesingumo stoką jis aiškino pykčiu, kurį sukėlė jo ankstesnė nepakeičiamoji padėjėja, dėjusi į krūmus ir palikusi jį bėdoje.
Spendžiant iš Trišos pašaipios šypsenos jiems spaudžiant rankas buvo aišku, kad ji nepraleido pro ausis nė vieno žodelio iš jo tirados, kuri buvo skirta ne laiku jį palikusiai Šerilei – ir tai buvo antrasis nerimą keliantis dalykas. Niekas niekada nėra matęs Adamo Djuko praradusio pusiausvyrą. Apie jo savitvardą sklido legendos. Mardžės galima neskaičiuoti. Jis pažinojo ją beveik tiek pat ilgai kaip ir jį įvaikinusią moterį.
O štai Triša Džeims pamatė jį šaukiantį kaip kokį kvailį ir tai būsimiems darbo santykiams nežadėjo nieko gera. – Trumpalaikiams būsimiems darbo santykiams, – suskubo pridurti mintyse. Padėjėjo pareigoms eiti jam prireiks kur kas aukštesnę kvalifikaciją turinčio žmogaus, o ne ko nors, pasprukusio iš perėjūnų katilo.
Jis akimirksniu nuvijo šią mintį į šalį.
Mardžė teisi: jo kompanijos perėjūnai buvo šaunūs geranoriški darbininkai, pasiryžę vos iškviesti kibti į darbą. Bet Adamui prireiks žmogaus, turinčio nepriekaištingus įgūdžius, ilgametę patirtį, savarankiško ir ambicingo, nesibaidančio ilgų darbo valandų ir gebančio apsukriai bendrauti su jo itin reikliais klientais.
Trečiasis nerimą keliantis dalykas – ji nebuvo panaši į jo kompanijos dažniausiai įdarbinamas solidžias perėjūnes. Nepaisant pašaipaus šypsnio, jos burna buvo kiek per plati, o lūpos pernelyg goslios. Migdolų formos tamsiai žalios akys, rodės, žvelgė į jį pernelyg išmintingai. Jos laikysena, aukštai iškeltas smakras bylojo apie pasitikėjimą savimi ir jis nenoromis ja žavėjosi. Ji atrodė tvirtai pasiryžusi imtis šio darbo.
Žvilgančius kaštoninius plaukus moteris buvo sušukavusi atgal nuo veido, o dryžuotas juodas švarkelio ir kelnių kostiumėlis dailiai gulė ant jos aukšto grakštaus kūno. Dažniausiai jis negalėjo pakęsti, kai moterys dėvėjo klasikinio kirpimo kelnes, tačiau Trišai jos visai tiko. Jei nuojauta neapgauna, o dažniausiai ji jo neapgaudavo, jos kelnės slėpė neįtikėtinai dailias kojas.
Vien apie tai pagalvojus, jo paties mūvimos kelnės ėmė veržti ir jis dar kartą spustelėjo lifto mygtuką. Nuo jos prisilietimo jo kūnu nuvilnijo velniška karščio banga, bet Adamas nesirengė duoti laisvę tokiems jausmams.
Tačiau, velniai rautų, kaskart jai nusišypsojus jam pagreitėdavo pulsas. Jos akys skleidė nuoširdų džiugesį, o besišypsančios lūpos buvo drėgnos ir putlios.
– Išsprukau lauk, tarytum mane vytųsi pats nelabasis, – sumurmėjo jis susierzinęs, kai lifto durys galiausiai atsivėrė. Du iš lifto išlipę technikai sumišę permetė jį žvilgsniu, bet jam buvo nė motais.
Ir gerai, kad kuo greičiau išskubėjo iš kabineto, – pamanė jis liftui sustojus fojė. Būtų kur kas blogiau, jei būtų likęs, o ji pastebėtų jo geismą išduodančią erekciją.
Apimtas nevilties jis pasitrynė ranka žandikaulį. Kas gi, po galais, jam darosi? Juk toli gražu nebuvo hormonų audrų kankinamas vaikiščias, atsidūręs pasimatyme su išleistuvių karaliene. Tai tebuvo geismas, grynas ir paprastas, ir lengvai numalšinamas. Jis nesileis valdomas libido. Na jau ne.
Atvėręs privačias duris į automobilių stovėjimo aikštelę staiga suvokė, iš kur radosi šis netikėtas potraukis. Mėnesių mėnesiais dieną naktį plušo stengdamasis, kad Svajonių kalno kurortas kuo greičiau atvertų duris. Tereikėjo greičiau baigti darbus ir su kuo nors permiegoti. Bet tik ne su viena iš savo darbuotojų, – mintyse pridūrė jis. Turėjo visą sąrašą moterų, kurioms galėtų paskambinti ir kurios išsyk sutiktų praleisti su juo nerūpestingą naktį. Taip ir padarys. Kai tik užbaigs sandorį.
Atsisėdęs prie ferario vairo prisiminė ankstesnį pokalbį su Brendonu ir Kameronu. Apie tai, kad mama neriasi iš kailio norėdama supiršti jį su santuokos trokštančia moterimi.
Mintyse išvydęs Trišos Džeims atvaizdą Adamas susiraukė. Būtų tikras absurdas. Nėra nė menkiausios galimybės, kad jo motina būtų prikišusi nagus prie Trišos įdarbinimo. Tiesa, laikas sutampa, tačiau Adamas netikėjo sutapimais.
Pasukęs raktelį išgirdo griausmingai suriaumojant galingą automobilio variklį. Tikrų tikriausias absurdas manyti, kad jo motina šitaip pasistengė. Galiausiai nusprendęs, jog perima Brendono paranojiškas mintis, nuvijo jas į šalį.
Kol viskas išsispręs, iš paskutiniųjų stengsis praleisti su pribloškiančia brunete kuo mažiau laiko. Nors ji pati dėl to ir nekalta, rodos, pats likimas siuntė ją paversti jo ramų tvarkingą gyvenimą tikru pragaru.
Išmaukusi stiklinę vandens ir kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi Triša buvo pasirengusi dirbti. Galų gale, jai dosniai mokama, o ji pati tikėjo darbo etikos svarba, tad vien tai, kad ruošėsi sužlugdyti šį vyrą, dar nereiškė, kad čia būdama apleis savo pareigas.
Ji ėmė tyrinėti naują darbo vietą. Šviesią ir erdvią patalpą, iškart už durų į ištaigingą Adamo Djuko kabinetą. Didingą ir įspūdingą, kaip ir pridera Djuko tarptautinės korporacijos prezidento padėjėjai.
Raudonmedžio stalas buvo kone tokio pat dydžio kaip jos buto svetainė. Nors vaizdas pro jos langą ir neprilygo Adamo kabinete pro stiklinę sieną atsiveriančiai pakrantės panoramai, sėdėdama prie stalo tiesiai prieš save Triša galėjo grožėtis vandenynu. Jei nepasisaugos, gali ir priprasti prie šios prabangos.
– Bet tu pasisaugosi, – paliepė ji sau.
Ji buvo čia ne tam, kad jaukiai įsikurtų, mėgautųsi darbo teikiamomis privilegijomis. Ir ne tam, kad it kokia žvaigždžių ištroškusi paauglė garbintų Adamą Djuką.
Bet kodėl gi jis negali atrodyti kaip trolis?
– Triša, tiesiog viską pamiršk, – tarė ji vartydama akis. – Kibk į darbą.
Praslinkus keturiasdešimčiai minučių, kai Adamo laiškai ir dokumentai buvo suredaguoti, o išlaidų analizė atlikta, Triša ėmėsi stalčių. Nė nenumanė, ko iš tiesų ieško, tik žinojo, kad kuo greičiau ras ką nors nešvaraus, tuo greičiau galės atsisveikinti su apsimestiniu darbu ir leistis į kelią. Gal net šiandien ras tai, ko ieško. Tai išlaisvintų ją nuo vidinės sumaišties, kuri neabejotinai apimtų dirbant šalia paties žaviausio šios planetos vyro.
– Jis netgi kvepia skaniai, – sumurmėjo ji prisiminusi nuo jo sklidusį subtilų mišką ir rudens lietų primenantį kvapą. – Juk ką tik paliepei sau apie tai negalvoti, prisimeni?
Ryžtingai atidariusi pirmąjį stalčių ėmė peržiūrinėti jame sudėtus