– Tavo nagų lakas nusilaupęs, – atrėžė Keitė, – ir jis šlykščios spalvos, bet aš apie tai nekalbu, nes tai ne mano reikalas.
– Per pastaruosius trejus metus tu triskart susižadėjai, – priminė Džesė, – bet nė vienam pretendentui nepavyko tavęs nusivesti prie altoriaus. Trims vyrams pasakei „taip", o vėliau juos metei. Kam reikia susižadėti su vaikinais, už kurių neprisiverti ištekėti?
Keitė giliai įkvėpė.
– Derekas užsispyrė pasirašyti ikivedybinę sutartį. Polas pareiškė, kad jį trikdo sėkminga mano karjera ir, jeigu aš jį myliu, turėčiau liautis taip daug dirbti. Terensas norėjo, kad mesčiau darbą, nes kitaip nepajėgsiu susidoroti su žmonos pareigomis. Ar turėjau už kurio nors tekėti?
– Jei atvirai, nemanau, kad tau su jais derėjo net draugauti, – atšovė Džesė. – Kadangi tave išaugino tėvas, tavo supratimas apie gyvenimą, santuoką ir vyrus yra iškreiptas. Be to, matau, kad esi nelaiminga, o tai liūdina ir mane. Aš nemėgstu liūdėti, todėl imsimės tvarkyti tavo gyvenimą.
Keitė nuleido laikraštį ant stalo.
– Na jau ne.
– Tikrai taip, – neatlyžo Džesė. – Pagerinsime tavo gyvenimą. Kad taptum panašesnė į mane.
Keitė prajuko.
– Nenoriu būti tokia kaip tu.
– Klausyk, – nesutriko Džesė, – galėtum apie tai tik pasvajoti.
– Tu užsidirbi pragyvenimui puošdama tortus, – atsikirto Keitė. – Labai gražius tortus, bet vis tiek…
– Aš menininkė, – pareiškė draugė.
– Tu kvaištelėjusi, – paprieštaravo Keitė, – bet aš tave myliu, todėl nekreipiu į tai dė- mesio.
– Gal aš ir kvaištelėjusi, bet mėgstu savo darbą, o tu – ne, – neliko skolinga Džesė. – Pameni, kai dirbai smulkiojo verslo administravimo skyriuje? Pasakodavai man apie smulkius verslelius, kuriuos padėdavai įkurti – pameni, kaip tau patikdavo?
– Mokėjo tik grašius ir nesiūlė jokių karjeros galimybių. – Keitė buvo bekelianti laikraštį, bet Džesė priplojo jį prie stalo.
– Pameni ponios Borden vaikų darželį? – nepasidavė Džesė. – Jis vis dar puikiai laikosi, norinčiųjų ten pakliūti – eilės.
– Žinoma, pamenu, – nusišypsojo Keitė, – ponia Borden buvo labai miela moteris.
– Tebėra, – pataisė Džesė. – Ji nemirė dėl to, kad metei patinkantį darbą.
– Aš nemečiau…
– O tas senukas, kokia jo pavardė, Ričardsas? Tas, kuris turėjo batų taisyklą.
– Ričteris, – patikslino Keitė. – Ponas Ričteris. Kaip jis laikosi?
Džesė gūžtelėjo pečiais.
– Iš kur man žinoti? Tarsi privalėčiau sekti visus versliukus, kuriems padėjai užgimti.
– Labai subtilu, Džese, – burbtelėjo Keitė. – Be to, aš nemečiau patinkančio darbo – ir dabar darau tą patį. – Nutvilkyta skeptiško draugės žvilgsnio ji patikino: – Tikrai. Tik dabar gelbėju daug didesnes bendroves už gerokai didesnį atlygį. Ir toliau padedu žmonėms.
– Padedi daugybei kostiumuotų dėdulių, – atšovė Džesė.
Keitė sukaupė kantrybės likučius:
– Gal tiesiog nutarkime, kad nesižavime viena kitos darbais, ir baikime?
– Anksčiau mano darbas tau patiko, – priminė Džesė. – Padėjai jį išsaugoti.
– O kas beliko? – atsiliepė Keitė. – Pamenu, kaip stovėjai susivėlusi, išsidraikiusi mano kabinete ir svaičiojai, kaip kepsi gražiausius tortus visame civilizuotame pasaulyje. – Ji nusišypsojo draugei ir papurtė galvą. – Iki tol nebuvau sutikusi nė vieno žmogaus, panašaus į tave.
Džesė išsišiepė.
– Aš irgi. Dar nebuvau mačiusi tokios nepriekaištingai tobulos poniutės. Atrodei it nulakuota. Pamaniau: „Dievuli, pakliuvau į tokią bėdą, o jie mane nusiuntė pas Volstrito Barbę". – Draugė kilstelėjo galvą ir su meile pažvelgė į Keitę. – Bet tu išgelbėjai mano verslą.
– Vertėjo gelbėti, – pripažino Keitė. – Tu išties kepi gražiausius tortus visame civilizuotame pasaulyje.
– Ir necivilizuotame, – pridūrė Džesė, – o tai mums primena pagrindinę temą – vyrus.
– Džese, – atsiduso Keitė. – Su vyrais tau nesiseka dar labiau nei man. Tu susitikinėji su bevaliais, jokio tikslo gyvenime neturinčiais vyrukais, kuriems tereikia motiniškos globos.
– Taip, bet tik dėl to, kad man vis vien, – at- kirto Džesė. – Kai iš tikrųjų parūps, tapsiu išranki.
– Kai tapsi išranki, tada tavęs ir klausysiu. – Keitė pamėgino įsikniaubti į laikraštį, bet Džesė vėl prispaudė jį prie stalo.
– Klausyk, – draugė net palinko į priekį, – šįkart viską darysime tavaip.
– Kaip?
– Na, remdamosi protu ir logika, – nusivaipiusi paaiškino Džesė. – Mieliau vadovaučiausi įgimta nuojauta, tačiau naudosimės tuo, ką turime. Na, tai nori ištekėti?
Keitė nepatikliai žvelgė į draugę.
– Taip.
Džesė išskėtė rankas.
– Ką visada darai, kai nori ko nors pasiekti?
Keitė sukluso.
– Sudarau planą?
– Būtent, – sutiko Džesė. – Taigi, sukursime planą. Sakyk, nuo ko pradėti? Dar niekada nieko neplanavau. Čia tu man sudarei verslo planą, – draugė trumpam pritilo. – Taigi, aš tau skolinga šį planą. Tai mažiausia, ką galiu dėl tavęs padaryti.
– Niekada pernelyg nepersistengi, – atsiliepė Keitė. – Jei būtum laikiusis plano, šiandien jau būtum turtinga. Visai pamiršai reklamą ir plėtrą?
– Pernelyg greitai, – mestelėjo Džesė. – Jei laikyčiausi tavo plano, nebeturėčiau laiko mėgautis tortų puošyba. Galiausiai imčiau gaminti cukrines rožytes it koks robotas, o dar po kiek laiko mano tortai atrodytų taip pat, kaip ir visų kitų. Niekas nebenorėtų už juos tiek mokėti. Tektų nuleisti kainą, o vėliau reikėtų kepti daugiau tortų, kad kompensuočiau nuostolius. Tortai taptų pasibjaurėtini, o man tektų užsidaryti ir badauti. – Ji triumfuojančiu žvilgsniu apdovanojo verslininkę draugę.
– Tu tiesiog nenori suklestėti, – paprieštaravo Keitė. – Nori tik krapštinėtis su cukrumi ir mėgautis gyvenimu.
– O tau pernelyg rūpi sėkmė, – atkirto Džesė ir palinkusi į priekį pridūrė: – Tenori uždirbti pinigų, nesvarbu, smagu tau ar ne. Bet, mieloji, tai labai svarbu. Kaip tik dėl to šiandien esi tokia surūgusi. O aš – ne. Ir aš nesikrapštinėju – esu menininkė.
– Džese… – pradėjo ji, bet ši neleido baigti.
– Na, tai nuo ko reikia pradėti rašyti planą?
Keitė atsiduso – nusileisti bus lengviau nei ginčytis su Džese.
– Pirmiausia