Tarp dangaus ir žemės. Erica Orloff

laikiau apsirūkęs. Gerai, Gasai, ką man daryti? – Džulianas pažvelgė į raudančią Keitę ir kažkodėl panoro ją apkabinti, nors ir suvokė, kaip tai būtų beprasmiška, nes ši moteris negali jo nei matyti, nei jausti. Be to, Džulianas nemėgo glėbesčiuotis.

      – Nežinau, berneli. Tau teks išsiaiškinti. Ką gi… man metas.

      – Pala! – Džulianas sučiupo Gasą už rankos. – Tau metas? Tau metas, velniai rautų?

      – Jei nori išnešti sveiką kailį, verčiau velnių nesišauk.

      – Negali manęs čia palikti. Gasai, nieku gyvu negali manęs čia palikti! – Džulianas savo balse išgirdo paniką.

      – Bet aš turiu ir kitų darbų.

      – Kol dar neišmaklinai pas kitą ištiktąjį komos, pasakyk, kas bus, jei man tavęs prireiks? Nieko apie šią velniavą neišmanau. Nežinau taisyklių. Nieko nesuprantu, išskyrus tai, kad panelei buvo labai bloga diena.

      – Retkarčiais užsuksiu.

      – Bet…

      – Džulianai, Viršininkė nebūtų patikėjusi tau Keitės, jei būtų abejojusi, ar susidorosi. Ji visažinė. Viskas bus gerai.

      – Ne, man ne viskas gerai. Perduok savo Viršininkei, kad aš nepatenkintas.

      Gasas nusijuokė.

      – Kas čia juokingo?

      – Na, tokiu elgesiu gal ir išsikovotum gerą staliuką ir nemokamą butelį degtinės naujausiame Hamptono restorane, gal net pasidulkintum su pornografijos žvaigžde, tačiau ta „garsaus laidų vedėjo“ poza Viršininkei įspūdžio nepadarys. Ji negali pakęsti sužvaigždėjimo. Jei tik žinotum, kas laukia vienos iš Holivudo žvaigždučių, jei ši nepasitaisys.