Andželas ryžtingai prisitraukė telefoną. Atėjo metas paskambinti Antonijui Batalijai ir pradėti raikyti Korečių pyragą.
Liusija pajuto tvinksnius smilkiniuose ir susimąstė, ar galvos skausmas užkrečiamas. Galvą skaudėjo nuo pat tada, kai vakar paliko Andželą numeryje. Ji negalėjo užmigti, stengdamasi negalvoti apie tą vienintelę kartu praleistą naktį.
Tačiau kur kas labiau už galvos skausmą kankino sopulys, atsivėręs širdyje išvydus Andželą. To nenumalšins jokia piliulė. Sunkiai rydama seiles ji stūmė koridoriumi vežimėlį su švaria patalyne ir valymo priemonėmis. Iki pietų reikia sutvarkyti visus trečio aukšto kambarius. Reikia pamiršti Andželą.
Kaip gali pamiršti, jei dar nepasakė jam visko?
Ji žinojo, kad vakar buvo netinkamas laikas. Net beveik įtikino save, kad jam nebūtina žinoti apie vienintelės kartu praleistos nakties pasekmes. Tikrai – kokia prasmė kapstytis po praeitį? Nuo to niekas nepasikeistų. Jis taip pat.
Tačiau Liusija žinojo, kad jei jie apsikeistų vaidmenimis, ji norėtų žinoti. Ar gali daryti prielaidą, kad Andželas mano taip pat? Be to, jei ji vis dėlto pasakytų, o jis numotų į tai ranka, ar jos širdis vėl nesudužtų? Pakako vieno trumpo vakarykščio pašnekesio ir Liusija juto, kaip ji ima aižėti.
Beveik sutvarkiusi trečią aukštą, skaudančia galva bei širdimi ji išgirdo iš sandėliuko koridoriaus gale sklindančius užgniaužtus kūkčiojimus. Liusija susiraukusi stumtelėjo duris ir jai suspaudė širdį nuo vaizdo kambarėlyje, prikrautame rankšluosčių ir didelės talpos valiklio butelių.
– Marija.
Marija Dibona, kita kambarinė, pakėlė į ją ašarotas akis.
– Scusi, scusi, – ištarė ji, šluostydama akis. Liusija ištiesė ranką nosinaičių dėžutės link, naudojamų viešbučio vonios kambariuose, ir vieną padavė Marijai.
– Stefanas?
Marija linktelėjo. Liusija sužinojo, kad jos sūnus išvyko iš Sicilijos ir apsigyveno Neapolyje – toks staigus praradimas sudaužė motinai širdį.
– Apgailestauju, Marija. – Ji apkabino vyresnę moterį. – Ar bendraujate?
– Jis nė nepaskambino. – Marija spaudė nosinaitę prie akių. – Kaip motinai gyventi nė nežinant, ar sūnus sveikas? Gyvas ar ne?
– Dar paskambins, – sumurmėjo Liusija. – Juk žinai, kad jis tave myli. Net jei ir ne visada parodo.
Žodžius ji skyrė Marijai, tačiau pajuto pašaipų jų aidą. Ar ne tą patį sau sakė išvykus Andželui? Ar nemėgino savęs įtikinti, kad jis paskambins arba parašys, susisieks su ja, nors sunkumas širdyje bylojo ką kita?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.