Montefalko nuotaka. Rebecca Winters

telefoną. Greičiausiai kažkas jį nugvelbė. Taigi dabar negalėjo paskambinti ir paprašyti pagalbos.

      Nuojauta, kad jai prisireiks telefono, tik dar labiau sustiprėjo, kai įsitaisęs prie vairo vyras užrakino visas automobilio dureles. Tada įjungė variklį ir nurūko tuščia gatvele link pagrindinio kelio. Kai jie pervažiavo tris kvartalus, Elė suvokė papuolusi į bėdą.

      Užuot važiavęs į kalną, vairuotojas lėkė žemutinėmis miestelio gatvėmis. Atrodė, kad jis tiksliai žino, kur ją veža. Bet tikrai ne į geltonus kunigaikščio rūmus, stūksančius ant stačios uolos.

      Elei reikėjo pasikliauti nuojauta ir palaukti iki ryto, o ne palikti senosios moters namus tokią vėlyvą valandą.

      – Šis kelias neveda į rūmus, – pasilenkusi į priekį kuo ramiau tarė Elė. – Prašau parvežti mane atgal į tos moters namus.

      Paslaptingasis vyras nekreipė į ją dėmesio ir važiavo toliau. Jie įsuko į dar vieną siaurą gatvelę už savivaldybės pastatų.

      – Kur jūs mane vežate?

      – Viskam savo laikas, sinjora, – ištarė jis nepriekaištinga anglų kalba su nežymiu akcentu.

      Automobilis sustojo priešais plienines duris. Pastato pirmajame aukšte degė šviesa. Nespėjus Elei atsitokėti, vyras apėjo aplink automobilį ir atidarė dureles.

      – Tik po jūsų, sinjora.

      Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą, parodydama, kad atsisako pasijudinti iš vietos.

      – Kur jūs mane atvežėte?

      Jo tankių blakstienų aprėmintos akys sužaižaravo.

      – Į Montefalko policijos nuovadą.

      Policijos?

      – Aš nieko nesuprantu.

      – Šį vakarą jūs norėjote pasikalbėti su kunigaikščiu Di Montefalku. Ar ne taip?

      – Taip. O gal aš neturėjau teisės?

      – Tarkime, kad jis nedalija interviu.

      – Man ir nereikia interviu. Aš atskridau iš toli, norėdama pasikalbėti su juo asmeniškai.

      Vyras sujudėjo. Moteris negalėjo nepastebėti jo raumeningų rankų ir krūtinės.

      – Kiekvienas, norintis su juo susisiekti, pirmiausia turi susitikti su manimi.

      Dabar aišku, kodėl jai nepavyko pasikalbėti telefonu ar praslysti pro ginkluotą sargybą.

      Elė negalėjo liautis tyrinėjusi gražių vyriškų bruožų. Jo akys buvo skvarbios, antakiai – juodi kaip smala. Jai dar neteko matyti tokio įspūdingo veido.

      – Ar jūs, policijos pareigūnas, einate dar ir jo asmens sargybinio pareigas?

      Grėsminga vyro šypsena sumišo su pašaipa.

      – Galima ir taip pasakyti.

      ANTRAS SKYRIUS

      Elės nugara nusirito keisti virpuliukai.

      – Kaip sužinojote, kur mane rasti?

      – Sargybiniai užsirašė jūsų taksi numerį. Vienas skambutis vairuotojui ir sužinojau viską, ko norėjau.

      Vieni juokai.

      – Aš pasakiau rūmų sargybiniams, kas esu. Jie net nemėgino man padėti.

      Jo lūpos persikreipė.

      – Kiekviena moteris gali tvirtinti esanti ponia Džeims Parker.

      – Bet aš ir esu Džeims Parker! Turiu pasą ir galiu tai įrodyti.

      – Gauti pasą – pigiau grybo. Manau, tai amerikietiškas posakis.

      Ji susierzinusi papurtė galvą.

      – Kodėl jūs manęs taip nekenčiate? Aš atvykau į Italiją susitikti su ponu Montefalku dėl asmeninių priežasčių, o jūs elgiatės taip, lyg būčiau padariusi nusikaltimą.

      – Įsibrovimas į privačias valdas yra nusikaltimas, – gana garsiai sumurmėjo vyras. Elė dar labiau sunerimo.

      – Tai neįtikėtina! Reikalauju, kad paskambintumėte į Amerikos ambasadą ir leistumėte pasikalbėti su atsakingu asmeniu.

      – Iki ryto jūs negalėsite to padaryti, – paniekinamai atšovė vyras.

      – Amerikoje esi nekaltas, kol neįrodoma priešingai! – Elė jautėsi vis beviltiškiau.

      – Tai reikėjo ten ir pasilikti. Arba kur kitur, kad ir iš kur būtumėte, sinjora, – atkirto jis lediniu balsu.

      Įviliota į spąstus ir beprotiškai pavargusi Elė nusprendė su juo nekovoti. Vyras buvo pernelyg grėsmingas ir priešiškai nusiteikęs. Visa tai atrodė lyg klaikus nesusipratimas. Galbūt grįžusi namo ji tik smagiai pasijuoks iš to.

      Ji nesitikėjo, kad vyras atsiprašys, kai patikrinęs jos mantą ras tapatybę patvirtinančių įrodymų. Vis dėlto ji gali viltis netrukus būti paleista. Tada galės pasikalbėti su ponu Montefalku. Kol nepraėjo per daug laiko.

      Moteris oriai išlipo iš automobilio ir palaukė, kol vyras atidarys duris. Jis paspaudė mygtuką pastato sienoje. Durys automatiškai atsivėrė.

      Jai dar niekada nebuvo tekę pabuvoti kalėjime. Priimamajame sukiojosi du ginkluoti policijos pareigūnai, vienas sėdėjo prie rašomojo stalo.

      Jie linktelėjo ją atvedusiam vyrui.

      Po nesuprantamos italų kalbos lavinos jis paliko moterį pareigūnų globai, o pats dingo už durų.