– Jūs negalite išeiti. Jus paskyrė mane ginti.
– Galiu atsisakyti. Tada kas nors kitas užims mano vietą. – Ji pradėjo grūsti dokumentus atgal į lagaminėlį. – Jums tai ne į naudą. Aš gera advokatė. Labai gera.
– Jeigu jau tokia gera, kodėl dirbate policijos departamente?
– Sakykim, grąžinu skolą. – Užraktas spragtelėjo užrakinus lagaminėlį. – Tai kaip nuspręsite?
Akimirką Niko veide sušmėžavo abejonė, vaikinas atrodė jaunas ir pažeidžiamas, bet paskui papurtė galvą.
– Savo draugų neįduosiu. Nesitarsiu.
Reičelė nekantriai kvėptelėjo.
– Kai jus suėmė, vilkėjote „Kobrų“ striukę.
Policininkai atėmė ją, kai jį areštavo, taip pat piniginę, diržą ir saują monetų iš kišenės.
– Na ir kas?
– Jie ieškos jūsų draugų, tų pačių, kurie pasipustė padus ir leidžia jums vienam prisiimti kaltę. Apygardos prokuratūra gali tai kvalifikuoti kaip įsilaužimą ir prikabinti stambią vagystę už dvidešimt tūkstančių dolerių.
– Nesakysiu jokių vardų, – pakartojo jis. – Ir nesitarsiu.
– Jūsų lojalumas pasigėrėtinas, bet visai ne vietoje. Padarysiu viską, ką galiu, kad kaltinimai būtų sušvelninti ir teisėjas paskirtų užstatą. Bet nemanau, jog bus mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių. Ar surinktumėte dešimt procentų šios sumos?
„Jokių šansų“, – pamanė Nikas, bet gūžtelėjęs pečiais tarė:
– Paprašysiu, kad kai kas grąžintų skolas.
– Gerai, dar pasimatysime. – Ji pakilo ir išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę. – Jei norėsite pasikalbėti dar prieš pirmą bylos svarstymą arba persigalvosite dėl bendradarbiavimo, paskambinkite.
Reičelė pabeldė į duris ir išėjo joms atsidarius. Staiga kažkieno ranka apsivijo per liemenį. Ji instinktyviai įsitempė, tačiau pakėlusi akis pamatė besišypsantį brolį ir tyliai sušnypštė.
– Reičele, seniai nesimatėme!
– Taip, tikriausiai pusantros paros.
– Pikčiurna. – Dar plačiau išsišiepęs jis truktelėjo ją iš koridoriaus į kabinetą. – Geras ženklas. – Greitai žvilgtelėjęs jai per petį dar spėjo pamatyti vedamą Lebeką. – Vadinasi, jį paskyrė tau. Nepasisekė, brangioji.
Reičelė draugiškai bakstelėjo alkūne broliui į šoną.
– Liaukis piktdžiugiavęs ir atnešk man padorios kavos. – Įsirėmusi klubu į Alekso stalo kampą ji ėmė barbenti pirštais į lagaminėlį. Netoliese žemas drūtas vyras laikė prie smilkinio prispaudęs skarelę ir kartkartėmis tyliai sudejuodamas kalbėjosi su kitu policininku. Kažkas garsia greitakalbe bėrė ispaniškus žodžius. Moteris su mėlyne ant skruosto verkdama sūpavo rubuilį kūdikį.
Policininkų darbo kambaryje buvo visko – nevilties, pykčio, nuobodulio. Reičelė visada manė: jeigu jutimai labai aštrūs, gali čia pajusti ir teisingumo kvapą. Kaip ir jos pačios biure vos už kelių kvartalų nuo čia.
Akimirką Reičelė įsivaizdavo savo seserį Natašą, pusryčiaujančią su šeima gražioje virtuvėje dideliame mielame name Vakarų Virdžinijoje. Arba ryte atidarančią savo spalvingą žaislų parduotuvę. Šis vaizdas privertė ją šyptelėti, kaip ir mintis apie brolį Michailą, ką nors aistringai ar įmantriai drožinėjantį iš medžio saulės nutviekstoje naujoje studijoje arba paskubomis geriantį kavą su žavinga žmonele, kuri netrukus išskubės į savo biurą miesto centre.
O ji štai laukia puodelio tikriausiai labai prastos kavos senamiesčio policijos nuovadoje, prisigėrusioje bėdų kvapų, vaizdų ir garsų.
Aleksas padavė jai kavą ir atsisėdo šalimais ant stalo.
– Ačiū. – Reičelė gurkštelėjo ir susiraukė stebėdama porelę prostitučių, išdidžiai žingsniuojančių iš sulaikymo kameros. Aukštas niūrių akių vyras parą neskustais skruostais praėjo pro jas ir nusekė paskui uniformuotą pareigūną pro duris, vedančias į kameras. Reičelė tyliai atsiduso. – Kas su mumis negerai, Aleksai?
Brolis vėl išsišiepė ir apglėbė ją ranka.
– Kodėl? Ar kad mums patinka plušėti su padugnėmis, kad mažai uždirbame ir nesulaukiame už tai jokios padėkos? Nieko čia blogo. Viskas gerai.
Reičelė sukikeno ir nurijo gurkšnį automobilinės alyvos, čia vadinamos kava.
– Na, tu bent jau buvai paaukštintas, detektyve Stanislaski.
– Nieko nepadarysi, esu talentingas. O tu tik gaišti brangų laiką stengdamasi vėl sugrąžinti nusikaltėlius į gatves, dėl kurių ramybės aš rizikuoju gyvybe ir savo galūnėmis.
Reičelė prunkštelėjo ir susiraukusi pažvelgė į brolį pro popierinio puodelio kraštą.
– Dauguma mano ginamų žmonių tiesiog stengiasi išgyventi.
– Žinoma… vogdami, apgaudinėdami ir užpuldinėdami kitus.
Reičelė pradėjo niršti.
– Šįryt ėjau į teismą ginti seno žmogaus, kuris nudžiovė kelis vienkartinius skutimosi peiliukus. Tikrai baisus kriminalas. Manyčiau, reikia uždaryti jį į kalėjimą ir išmesti kameros durų raktą.
– Vadinasi, galima vogti, svarbiausia, kad daiktai būtų nelabai brangūs?
– Jam reikia padėti, o ne sodinti į kalėjimą.
– Kaip ir tam niekšeliui, kurį išlaisvinai praėjusį mėnesį, nors jis terorizavo du senus krautuvininkus, nusiaubė jų krautuvėlę ir iš kasos pavogė varganus šešis šimtus dolerių?
Jai tai buvo nemalonus prisiminimas, tikrai. Bet įstatymas aiškus ir ne veltui sukurtas.
– Paklausyk, tada jūs patys viską sumovėte. Vyruką suėmęs pareigūnas neperskaitė jam teisių jo gimtąja kalba ir neparūpino vertėjo. Mano klientas angliškai mokėjo vos keletą žodžių. – Reičelė papurtė galvą, kol Aleksas dar nepradėjo karštai ginčytis. – Neturiu laiko diskutuoti su tavimi apie įstatymus. Noriu paklausti apie Nikolą Lebeką.
– Ką nori sužinoti? Juk skaitei raportą.
– Tu jį suėmei.
– Taip… o ką? Važiavau namo ir netyčia pastebėjau išdaužtą langą, viduje degė šviesa. Priėjęs arčiau pamačiau pro langą lipantį įsibrovėlį su pilnu krepšiu elektronikos prekių. Išvardijau jam jo teises ir atvežiau čia.
– O kaip kiti?
Gūžtelėjęs pečiais Aleksas užsivertė paskutinius Reičelės kavos gurkšnius.
– Daugiau nieko nebuvo, tik Lebekas.
– Liaukis, Aleksai, iš parduotuvės pavogta dvigubai daugiau, nei rasta mano kliento krepšyje.
– Man