– Taip nesąžininga, juk žinai, kad man ten patinka, – papriekaištavo Vilou. – Kodėl esi tokia atkakli?
Nikolė apkabino Vilou per pečius.
– Nebepasitiki jokiu vyru dėl vienintelio atsitikimo su Džeku, kuris buvo taip seniai. Norėčiau matyti, kaip viso to atsikratai, susirandi vyruką ir už jo išteki, kaip padarėme mudvi su Geila. Mes abi laimingos, ir tau linkime to paties.
Ji apkabino draugę per nugarą. Gal ir ji sau linki to paties.
– Tik noriu, kad ir jis kentėtų.
– Man nerūpi, kas bus vėliau, svarbu, kad tau būtų gerai, – pasakė Nikolė.
– Ką gi. Lažinuosi. Tačiau tu pralaimėsi, o aš džiūgausiu, – pareiškė Vilou.
– Na ir puiku, bet jei jis ir toliau tavimi domėsis, tada laimėsiu aš, o dieną SPA centre praleisiu gimus kūdikiui.
– Gerai, – sutiko Vilou. – Greičiau pragaras užšals, nei pamilsiu Džeką Krauną.
– Nuolat sau tai kartok, – patarė Nikolė. – Nuo to mano pergalė bus tik saldesnė.
Lapkričio mėnesį Niujorke buvo juntamas tam tikras jaudulys. Miestui ir taip netrūko gyvybingumo, bet šis metų laikas buvo kažkuo ypatingas, nes buvo energingai ruošiamasi Kalėdoms.
Džekui tai buvo darbingiausio metų laiko pradžia. Jis buvo pakviestas į tris šventinius renginius – visi trys bus filmuojami tiesiogiai. Taip pat metų gale bus kartojama šou laida Rizikingos profesijos, nors ji jau buvo pasibaigusi. Jo agentas tarėsi dar dėl vieno didžiulio renginio, ir Džekas suprato, kad jis gerokai šoktelėjo karjeros laiptais aukštyn. Pagaliau nebereikia pačiam ieškotis darbo – prodiuseriai ir transliacijų agentūros patys jį susiranda.
Kadangi buvo toks užimtas, jo visai nenustebino, kad būtent dabar Vilou pagaliau priėmė jo pasiūlymą susitikti. Tik ji galėjo dar labiau sujaukti jo gyvenimą. Bet gal būtent dėl to jis ir pakvietė ją pavakarieniauti.
Džekas žvalgėsi po savo butą, norėjo būti tikras, jog viskas be priekaištų. Ne, jis taip labai nesijaudina – ei, juk jis Džekas Kraunas, moterų numylėtinis, – bet juk laukia Vilou. Net negalėtų pasakyti, kada ji ėmė jam taip rūpėti.
Jis jautė, kad gal dėl to, jog ji ne tokia, kaip kitos merginos, ji tik… ji elgiasi su juo kaip su kitais savo komandos nariais. Nesišypsojo tik jam, nebandė pasilikti su juo vienudu. Neturėtų kreipti į tai dėmesio. Bet jam rūpėjo.
Džekas vargiai prisiminė Vilou iš gimnazijos laikų, kai ji padėjo jam mokytis anglų kalbos, kad jis išlaikytų valstybinį egzaminą ir galėtų toliau žaisti futbolą. Tik tiek. Trumpos akimirkos iš tų dienų, kai Vilou įsiterpdavo į jo dienas su futbolo varžybomis.
Tada futbolas buvo visas jo gyvenimas. Reikia nepamiršti, kad jis užaugo Teksase, miesto neturtingųjų kvartale, ir sportas jam buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo skurdo. Būdamas krašto puolėju jis laimėjo Heismano prizą, o tada pirmuoju šaukimu buvo pakviestas į New York Giants komandą. Deja, kai buvo pargriautas stabdant, jo karjerai atėjo galas. Po tokios traumos Džekas netruko suprasti, kad jam reikia užsiimti kuo nors kitu, ir nedelsiant. Laimei, jis visada mėgo būti filmuojamas, tad sugebėjo pereiti prie filmavimosi masiniuose renginiuose.
Suzvimbė skambutis, ir Džekas nuskubėjo į jį atsakyti. Jo lofte buvo įrengta moderni saugos sistema. Kai jis paspaudė mygtuką, mažame nespalvotame ekranėlyje pamatė prie laukujų durų stovinčią Vilou.
Jis paspaudė mygtuką, kad ją įleistų, o tada dar kartą apsidairė bute, kad įsitikintų, jog viskas savo vietose. Jam nereikėjo būti Saliamonu, kad suprastų, jog Vilou nesuteiks jam dar vienos galimybės. Šis pirmasis pasimatymas privalo būti tobulas.
Pasigirdo beldimas į duris ir Džekas, šypsodamasis sau, nuėjo jų atidaryti. Jis ketino priblokšti Vilou ir užsitikrinti, kad išėjusi – pageidautina rytą – mirs iš troškimo pamatyti jį vėl.
Vilou turėjo tokio natūralaus geidulingumo, kad kiekvieną kartą jiems susitikus Džekas vis labiau jos geidė. Pirmiausia jis tik norėjo atnaujinti anų laikų jųdviejų draugystę, bet ji nekreipė į jį dėmesio, o tai pažadino Džeko instinktus. Jam atrodė, kad romanas su Vilou paveiks jų darbo santykius, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, jog patenkins savo savimeilę tik tada, kai gaus iš jos ko nori. Jam reikėjo įrodyti sau ir jai, kad nekreipdama į jį dėmesio ji daro klaidą.
Džekas atidarė duris ir jį pasitiko piktas Vilou akių žvilgsnis. Ji atrodė pavargusi ir sulysusi, ko jis nepastebėjo jiems dirbant filmavimo aikštelėje ar montažo kabinoje. Ji visada buvo tokia energinga, o šį vakarą atrodė visai išsekusi.
Visai ne tokios nuotaikos iš jos tikėjosi. Bet Džeką augino vieniša mama, ir jis anksti išmoko pralinksminti ją dėmesingumu. Taigi mintyse pakeitė planą.
Jis prisitraukė Vilou, apkabino ir paplekšnojo jai per nugarą. Tačiau ji įrėmė į jį rankas.
– Ką čia darai?
– Pasirodė, jog nori, kad apkabinčiau, – atsakė jis, žengė žingsnį atgal ir įleido ją į savo butą. Jame nebuvo tiek daug prabangos kaip tame, kuriame jį prieš keletą mėnesių fotografavo žurnalui Architectural Digest. Jis taip negalėtų gyventi. Manė, kad jame tebetūno mažo Teksaso miestelio berniukas, ir apsuptam tokios prabangos jam būdavo nejauku.
Jo loftas buvo be pertvarų, su virtuve viename gale ir didžiule svetaine kitame. Džekas nepraleido progos pasišvaistyti. Čia stovėjo didžiulės patogios sofos, ir buvo gražiai įrengta valgomojo erdvė.
– Mielai ko nors išgerčiau, – sutiko Vilou.
– Vyno, alaus, ar ko nors stipresnio? – paklausė Džekas. Jo baras buvo pilnas gėrimų, nors pats nebuvo mėgėjas išgerti. Jam nepatiko jausti, kad viskas slysta iš rankų. Tai suprato, kai besigydydamas kelio traumą ir neturėdamas vilties gauti darbo, buvo pridaręs kvailysčių.
– Kokio vyno turi? – paklausė ji.
– Beveik visų rūšių. Esu pasirašęs sutartį su vynuogynu, ir jie atsiuntė man dėžę visko, ką gamina – Džekas kreivai šyptelėjo.
– Taip ir turi būti. Esi visų mėgiamas reklamos veidas. Norėčiau sauso baltojo vyno, – paprašė Vilou.
– Tuojau. Vakarienė bus paruošta maždaug po dešimties minučių. Gal nori eiti į balkoną? – paklausė jis.
– Lauke šalta, – atsakė ji.
– Turiu lauko terasų šildytuvų. Tau bus patogu, – patikino Džekas.
Vilou linktelėjo galva ir nusisuko. Jis žiūrėjo, kaip ji lėtai vaikštinėja po jo butą, o tada pasuko virtuvės link. Ji buvo įsitempusi ir, matyt, nenusiteikusi maloniai praleisti su juo vakarą. Kitas vyras būtų metęs viską iš galvos, bet Džekas buvo pratęs nugalėti sunkumus ir pasiekti pergalę. Kai po traumos baigėsi jo futbolininko karjera, visi sakė, kad jam teks grįžti į Friską Teksaso valstijoje. Bet jis negrįžo.
Džekas pripylė jai ir sau po taurę vyno ir nuėjo į balkoną. Ten buvo ramu, nes lauko terasą supo stiklo sienos, ir šilta, nes buvo įrengti šildytuvai.
– Ačiū, – padėkojo Vilou. – Atleisk, kad buvau atžari.
– Nieko tokio, – nuramino jis. Palietė jos taurę savąja. – Už naują pradžią.
– Naują pradžią, – pakartojo ji. – Nuo šio vakaro ar nuo tada, kai susipažinome?
Tai išgirdęs Džekas pagalvojo, kad tarp jų kylančių nesutarimų priežasties reikia ieškoti praeityje.
– Už