– Gerai. – Ji nusišypsojo, paskui nudelbė žvilgsnį žemyn, uždengė veidą rankomis… ir prapliupo verkti.
Kas čia dabar?
– Kele?
Jis apėjo stalą ir priėjo prie jos. Kas nutiko? Vieną sekundę ji švytėjo iš džiaugsmo, o kitą kūkčiojo įsikniaubusi į delnus.
– Kele? – švelniai pakartojo jis. – Ar viskas gerai?
Ji nusišluostė šlapius skruostus ir papurtė galvą.
– Atsiprašau, Nojau. Tiesiog…
Į jį atsisuko ašarotos akys – net ir išsitepusi blakstienų tušu ji vis tiek atrodė pritrenkiamai.
– Tu nesuprasi, – pasakė ji.
Nesupras? Ko nesupras?
– Norėjau progos ir ją gavau, – kūkčiodama tęsė ji. – Kai tik paskambinau Olivijai…
– Palauk. – Jis iškėlė ranką. – Skambinai Olivijai?
Kelė šniurkštelėjo ir linktelėjo.
– Vakar ryte. Skambinau norėdama priminti apie botokso procedūrą kitą savaitę. Turėjau surizikuoti ir paklausti jos apie atranką. Blogiausiu atveju ji būtų atsisakiusi.
Po šimts, neįtikėtina. Negali būti, kad šitai vyksta.
– Mano iniciatyvumas padarė jai įspūdį ir ji pasakė pažiūrėsianti, ką gali padaryti. – Ašarotą Kelės veidą papuošė šypsena. – O vakare man paskambino agentė, viskas sutarta.
Nojus manė, jog ji nežino, ko prašosi. Kelė savo žvaigždžių liga sergančioje galvoje tikriausiai buvo susidariusi įspūdį, kad Holivudas – tik raudoni kilimai ir kokteilių vakarėliai.
Bet ar galėjo jos nepalaikyti, kai atrodė tokia laiminga? Kelės šeima toli, o apie kaimynę pasakojo vos kelis kartus, taigi, jo manymu, ji turėjo mažai draugų. Pasielgtų kaip tikras mulkis, jei neparodytų paramos. Tebūnie prakeiktos tos mamos įdiegtos džentelmeno savybės.
– Negaliu patikėti, kad pasinaudojai paciente, – pasakė jis. – Ar nemanai taip peržengusi ribą?
Kelė gūžtelėjo pečiais, bet toliau šypsojosi.
– Ne. Su ponia Dein tapome draugėmis. Nemanau, jog piktnaudžiavau ir, prisipažįstu, pasielgčiau taip dar kartą, Nojau.
Nužvelgęs ją suprato, kad ji kovoja dėl svajonės, kurios mano esanti nusipelniusi. Kai Kelė šitaip jam šypsodavosi, Nojus galėdavo atleisti bet ką.
– Puiku, Kele. – Jis net pats nusišypsojo, kad parodytų esąs laimingas, paskui palietė jos veidą. – Gal susitvarkyk makiažą, kol neatvyko pacientai.
Kelė aiktelėjo ir pasivalė paakius.
– O ne, – šūktelėjo ji pažvelgusi į juodus pirštų galiukus. – Tikriausiai atrodau baisiai.
– Niekas nesumenkintų tavo grožio.
Negalvodamas jis ištiesė ranką nušluostyti ašarų paliktus pėdsakus ant šviesaus jos skruosto. Kai nykščio pagalvėlė nuslydo jos oda, Kelei užgniaužė kvapą, o jos žvilgsnis įsmigo į jo akis. Kaip juodu atsidūrė taip arti vienas kito? Ar jis žingtelėjo arčiau, ar ji pasislinko?
Ašarotos akys pažvelgė jam į lūpas, paskui pakilo.
Ko tik neatiduotų, kad galėtų ją prisitraukti ir paragauti tų putlių lūpų. Bent kartą. Ar tai kam nors pakenktų?
Ak, tiesa. Jų darbo santykiams.
– Einu nusivalyti, – tarė ji ir ėmė rinktis savo daiktus nuo kėdės. Išeidama nusisuko, paskui grįžtelėjo per petį. – Ačiū, Nojau. Man svarbu, kad mane palaikai.
Ir štai jis tapo prakeiktu veidmainiu. Tačiau ką reikėjo daryti, kai ji vienu metu ir ašarojo, ir šypsojosi? Sužlugdyti jos svajones? Rodyti palaikymą ir nuoširdžiai palaikyti – du skirtingi dalykai… tiesa?
Po velnių, ką jis sau galvojo? Lietė ją, pagyrė ir priartėjo, kad galėtų išvysti tuos tamsiai žalius žiedus aplink raineles, pajusti gaivų gėlių aromatą, regis, nuolat tvyrantį klinikoje.
Kelė ir taip laikė jį šventuoju, nors jis to nenorėjo. Troško jos, bet tik kūniškai. Bet kokie kiti santykiai būtų beprotybė. Tačiau jo hormonai to nesuprato.
Prakeikimas, reikia tvardytis. Gražios moterys – jo pragyvenimo šaltinis, bet Kelė buvo tokia nekalta, tokia gyva, kad žadino jam smalsumą. Ji nebuvo arogantiška ar kandi, priešingai nei dauguma jo pažįstamų moterų. Galbūt dėl to Kelė taip jį žavėjo, o jis norėjo, kad ji tokia ir liktų.
Jei tik nepamirštų darbinių santykių, galbūt liautųsi įsivaizdavęs ją nuogą ir apsivijusią jo kūną.
Negalima pernelyg suartėti su Kele. Nojus prisiekė daugiau niekada su niekuo nesusisaistyti. Be to, ji jo darbuotoja. Ar to nepakanka, kad laikytųsi atokiai?
Po velnių, jis norėjo ją sugundyti. Dar niekada moteriai nejautė tokios traukos. Negana to, visi ženklai rodė, kad ji jaučia tą patį.
Malinda ir Kelė pernelyg panašios. Užsispyrusios, apakintos žvaigždžių ligos, naiviai siekiančios tikslų. Be to, tokių pat ugninių plaukų ir porceliano baltumo odos. Nojus negalėjo leisti, kad jo širdis vėl susisaistytų ar būtų sudaužyta. Tačiau ir negalėjo stovėti nuošaly stebėdamas, kaip Kelė sužlugdo savo gyvenimą.
Jis bus šalia ir pasirūpins, kad ji nepriimtų svarbių sprendimų, kurie gali ją sužlugdyti.
Dieve padėk, kaip jam bus sunku visą dėmesį paskyrus Kelei Metjus.
Antras skyrius
Kelei virpėjo rankos. Ar tai iš tikrųjų vyksta? Ar jai pagaliau prasiveria galimybių durys? Reikia pripažinti, Los Andžele ji gyvena trumpiau nei metus, o daugumai prireikia gerokai daugiau laiko, kad patektų į karjerą nulemsiančią atranką.
Bet Kelė ne tik prieš dvi savaites pateko į atranką, bet ir puikiai pasirodė joje. Agentė ką tik paskambino ir pranešė, kad gavo vaidmenį. Nieko ypatingo, bet jai teko kelios eilutės žodžių ir trys scenos su pagrindiniais aktoriais. Dabar teliko įrodyti, ko ji verta, sužibėti ir laukti, kol pasipils kitos galimybės.
Ji spustelėjo pedalą ir nuvažiavo Nojaus klinikos link. Nekantravo kuo greičiau nuvažiuoti ir pranešti gerą žinią. Šiandien turėjo dirbti tik pusdienį, vadinasi, naujienas išgirs ir Merė.
Štai. Pagaliau ji galės pamiršti senąją Kelę ir gauti viską, ko troško. Ji gavo vaidmenį, paskui pozuos Nojaus nuotraukoms ir gaus pinigų, kad padėtų tėvams. Dieve, kaip jie apsidžiaugs geresniu gyvenimu, o ji nekantravo jiems jį suteikti.
Visą gyvenimą Kelė buvo užgožta protingo brolio, kuris tuoj baigs koledžą gavęs visas stipendijas. Kelė buvo eilinis vaikas. Kadangi ji neišsiskyrė sporte, moksle ar populiarumu, ją dažniausiai pamiršdavo. Na, daugiau niekas jos nepražiopsos.
Kelė suvokė, kad važiuodama plačiai išsišiepusi atrodo kvailai, bet jai nerūpėjo. Mat nutukusi mergina iš Kanzaso išvykusi su didelėmis svajonėmis pagaliau sulaukė didžiausios progos.
Visi tie metai koledže prieš atvykstant į Los Andželą, praleisti laikantis dietos ir sportuojant, atsipirko. Tikslas tapti aktore – ranka pasiekiamas. O ta putli paauglė mintyse tegul patyli, nes naivios nepasitikinčios merginos nebėra.
Kelė nustūmė šalin gėdingus praeities metus ir dėmesį sutelkė į dabartinį džiaugsmą. Neleis išlįsti kompleksams iš mokyklos laikų, kai iš jos tyčiodavosi ir šaipydavosi.