Nikolė krestelėjo galvą, bet negalėjo sulaikyti šypsenos.
– Ką? Būčiau padaręs tau kopiją. Nors gal mūsų santykiuose tam dar per anksti.
Nikolė nusikvatojo ir atsilošė, kad nepasiduotų pagundai pasislinkti arčiau.
– Turbūt esi teisus.
– Sprendžiant iš paraudusių skruostų, tikrai teisus. Kas yra, raudonoji? Saulė leidžiasi greitai.
– Raudonoji? – paklausė kiek nusivylusi dėl pravardės, kuri persekiojo pusę gyvenimo. Kažkodėl ji manė – tikėjosi? – ne, to negali būti – kad šis vaikinas kitoks.
– Mėlynakis, – metė atgal ir pirštu pabaksnojęs sau į skruostą parodė į ją. – Raudonoji.
Dėl raudonų skruostų, o ne plaukų.
Skirtumas mažas, bet Nikolė nusišypsojo ir nusekė jo žvilgsnį, įsmeigtą į gintarinį spindesį tolumoje. Gražu. Ir iš apačios sklindančio eismo triukšmo fone švelniai grojant Džekui Džonsonui ramu.
Abu ilgai žiūrėjo tylėdami, kol už horizonto dingo paskutinis auksinis spindulys.
Jis buvo palinkęs virš turėklų, marškinėliai aptempė raumeningą nugarą. Tuomet artimas nepažįstamasis giliai, mąsliai atsiduso.
– Tai bent, likai sujaudintas? – paklausė, erzindama ir norėdama kuo greičiau išsklaidyti akimirkos intymumą.
Vaikinas dirstelėjo šnairomis, pamąstė, atsitiesė, susikišo rankas į džinsų kišenes ir pažvelgė tiesiai į akis.
– Taip.
– Nedažnai turi laiko saulėlydžiams?
Mėlynakis šyptelėjo ir truputį susikūprino.
– Na, esu jų matęs, bet visąlaik galvoje sukasi mintys, kur turėsiu nueiti ir ką padaryti, ką prarasiu, – jis palingavo galvą ir susiraukė. – Seniai nebuvau sulėtinęs greičio, kad tiesiog… pasimėgaučiau paprastais dalykais. Per ilgai.
Paprasti žodžiai. Jokios gilios minties, bet jis ištarė juos taip, tarsi nenoromis prisipažintų ir suteikė jiems galios perverti Nikolės širdį.
– Suprantu. Jei nekreipi dėmesio, maži dalykai greitai prabėga pro šalį. O kai galiausiai pastebi, atrodo, kad praleidai visai nemažai.
– Būtent, – kimiai, lengvai nusijuokė, bet nepaleido jos žvilgsnio, tarsi kažko klaustų. – Kas prabėgo pro tave?
Gal tik šitai.
Nikolei reikėjo nusigręžti. Pasijuokti iš jųdviejų, stebinčių saulėlydį. Numesti lengvą juokelį ar kaip nors išsisukti ir suardyti akimirksnio rimtumą. Tačiau pirmą kartą per trejus metus bereikšmių juokelių laidyti nesinorėjo. Troško pasimėgauti paprasta akimirka – pratęsti ją dėl abiejų.
Kokia nesąmonė. Nepažįsta jo. Iš miglotų užuominų težino, kad šio vyro gyvenimas įtemptas, ir jis baiminasi praleisti smulkmenas. Tačiau jis buvo kitoks – keistai artimas, tarsi juos sietų ryšys – ir Nikolei atrodė, kad jie seniai pažįstami. Galbūt ji taip pat galvojo apie savo gyvenimą ir mažmožius, kurių vengė, bijodama pasekmių.
– Tiek daug? – nutraukė jos mintis, primindamas, kad taip ir neatsakė į klausimą. Nuo juoko apie jo akis susimetė raukšlelės ir jis palenkė galvą į šoną. – Turbūt mums būtų ne pro šalį dažniau pasimėgauti saulėlydžiais.
– Taip, – sutiko Nikolė, jausdamasi dėkinga už trumpą pertraukėlę.
Po šimts. Ir vėl. Moterį geriausiai išduoda į skruostus plūstantis karštas raudonis. Jis niekaip negalėjo atsižiūrėti. Reikėjo tvardytis, kad nepriverstų jos raudonuoti iki plaukų pašaknių.
Bet į Džesio sugrįžtuvių vakarėlį atėjo ne tam, kad kažką suviliotų. Apskritai mažiausiai tikėjosi sutikti moterį.
Tenorėjo kur nors išeiti. Susitikti su draugais. Pamatyti saulėlydį.
Po šešerių metų monotonijos reikėjo kažką keisti – juk grįždavo namo suvalgęs pusę išsinešti paimtos vakarienės ir tuoj pat pasukdavo į darbo kambarį, kur vieną darbą keisdavo kitas. Dabar diplomas jau rankose, tad norėjo tiesiog žinoti, kad diena baigėsi, o vakaras pagaliau priklauso jam vienam, kad gali veikti, ką užsigeidęs.
Bet pasirodė ji. Pasimetusi. Sunkiai apibūdinama. Pats gyveno su keturiomis paauglėmis seserimis, tad nesupratęs, kas vyksta, įprato tikėtis blogiausio. Ačiū Dievui, klydo. Ši moteris patraukė dėmesį, kai pats suvokė, kodėl ji tokia pažeidžiama – tos glamonės net jam atėmė žadą. Patraukė ne tik dėl savo išvaizdos.
Ji stovėjo ant stogo apšviesta besileidžiančios saulės spindulių, su nuostaba pažvelgė jam į akis ir pasakė, kad jį supranta. Galbūt ji teisi.
– Nagi, nagi, pažiūrėkite, kas atėjo? – mintis pertraukė iš už nugaros pasigirdę triukšmingi šūksniai ir ant stogo užlipo seni draugai.
– Semas sakė, kad esi čia, bet nepatikėjau.
– Bičiuli! Negali būti.
Į jį pažvelgė linksmos rudos akys.
– Visa tai dėl tavęs?
– Greičiausiai taip, – atsakė ir nusišypsojo, matydamas tiek senų, ilgai nematytų veidų. – Ilgokai nesimatėme.
– Per ilgai? – žaismingai nusišypsojo.
– Tikrai taip.
Staiga suskambo Nikolės telefonas. Ji pamojo ranka ir pasitraukė į šalį.
– Leisiu jums pabendrauti vieniems.
Sutiktas vaikinas siektelėjo jos alkūnės, nusekė žvilgsnį, kuris jau buvo nuklydęs į šalį, ir palaukė, kol ji pažvelgs į akis.
– Ačiū už saulėlydį, raudonoji.
– Ir tau, mėlynaki, – ištarė tyliai ir, kai jis paleido ranką, atsitraukė ir laiptais nusileido į Semo butą.
Pliaukštelėjimas per petį, juokas ir sveikinimai priminė, kad jis vaikinų draugijoje.
– Velniai rautų, Garetai, kas tu toks? Atsiradai čia tik prieš penkiolika minučių ir jau turi naują auką. Lenkiuosi tau, drauguži.
Garetas Karteris nužvelgė vaikinus, su kuriais baigė vidurinę, ir papurtė galvą.
O ne. Tik ne tai.
Antras skyrius
Prispaudusi telefoną prie ausies, Nikolė sustojo tylioje nišoje laiptų apačioje. Krūtinėje daužėsi širdis.
– Man atrodo, kad įmerkiau pirštus į baseiną.
– Palauk… ką? Tau atrodo… – pertraukė išsiblaškiusi Meivė, o Nikolė sulaikė kvapą. – Po velnių! Negali būti… O Dieve! Pasakok.
Nikolė spėjo pasakyti gal du sakinius, kai Meivė vėl ją pertraukė.
– Palauk palauk. Dėl Dievo meilės, pradėk nuo pradžių. Smulkmenos. Kalbu apie vaikiną, kol nepradėjai švaistyti mano laiko, pasakodama apie oro temperatūrą ir nuorūkas ant stogo. Ar karštas? Blogiukas ar paprastas geruolis? Sudėjimas? Išskirtiniai bruožai? Ūgis? Pati supranti. Ir nešykštėk. O paskui pereik prie pirštų įmerkimo… Po šimts, ir kodėl esu Denveryje?
Nikolė atitraukė telefoną nuo ausies. Staiga toptelėjo, kad reikėjo naudotis Skype. Iš balso atrodė, kad Meivė nemiegojo dvi dienas, o Nikolė įsivaizdavo jos veido išraišką, kai draugė numetė skalbinius į