Šeino Makeido sutramdymas. Nora Roberts

per Potomako upės tiltą, jungiantį Virdžinijos ir Merilando valstijas. – Aš žinau istoriją, – pridūrė jis. – Neįmanoma jos nežinoti čia gyvenant. Tačiau tam daug dėmesio neskiriu.

      – O vaiduokliams?

      – Jiems taip pat.

      Ji šyptelėjo.

      – Vadinasi, žinote apie juos?

      Šeinas vėl truktelėjo pečiais.

      – Negali nežinoti, bet geriau klauskite apie juos kitų šeimos narių. Jie tuo labiau domisi.

      – Tačiau jūs gyvenate ir dirbate fermoje, kurioje, kaip manoma, vaidenasi.

      – Taip manoma. – Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti apie tai. – Regana minėjo, kad jūs čia atvykote kažko nuveikti…

      – Tyrinėti ir aprašyti antgamtinį reiškinį. – Ji nusišypsojo plačiau. – Tai mano pomėgis.

      – Jums labiausiai tiktų apsigyventi Barlou name, kurį renovavo Reifas su Regana. Dabar ten įkurtas viešbutukas, kuriam vadovauja viena iš mano brolienių. Jis pilnas vaiduoklių, jeigu jūs jais tikite.

      – Hmm… jis yra mano sąraše. Tikiuosi kurį laiką ten pagyventi. Regana pasakojo, kad jūs turite didelį namą. Jame taip pat norėčiau pagyventi.

      Šeinas nebuvo prieš jos draugiją, bet jam nepatiko tikslas, dėl kurio norėjo pas jį gyventi.

      – Regana neminėjo, kaip ilgai čia būsite.

      – Tiksliai nežinau. – Ji pažvelgė pro automobilio langą. Šeinas pasirinko trumpesnį kelią per kalnus. – Priklausys nuo to, per kiek laiko atrasiu tai, ko ieškau, ir per kiek laiko viską aprašysiu.

      – Ar jums nereikia į darbą?

      – Pasiėmiau metinių atostogų moksliniam darbui rašyti. – Tie žodžiai jai pačiai taip nuostabiai skambėjo, kad Rebeka net užsimerkė iš pasigėrėjimo. – Turiu daugybę laiko ir tikiuosi jį puikiai praleisti. – Kai vėl atsimerkė, žvilgsnį patraukė peleninėje žvilgantis auksinis auskaras. – Nesijaudinkite, fermeri. Netrikdysiu jūsų gyvenimo. Kai atvyksiu pas jus, galėsite apgyvendinti mane kokiame nors palėpės kambarėlyje. Aš užsiimsiu savo reikalais, o jūs galėsite dirbti savo darbus.

      Šeinas norėjo jai kai ką pasakyti, bet pastebėjo, kaip ji įsitempė.

      – Kas nutiko?

      Ji tik papurtė galvą, apimta keisto déjà vu jausmo. Matė kalvas, vietomis apaugusias žalia žole. Tolumoje į miglotą dangų kilo aukšti violetiniai kalnai. Toliau nuo kelio driekėsi kukurūzų ir javų laukai. Juodmargės karvės stovėjo taip ramiai, lyg būtų nupieštos atviruke. Lauko pakraštyje augo tamsus ir tankus miškas, o šalia jo vingiavo upeliukas.

      – Viskas atrodo taip, kaip ir turėtų, – tyliai sušnabždėjo ji. – Tiksliai taip. Tobulai.

      – Ačiū. Tai Makeidų žemės. – Didžiuodamasis jis pristabdė automobilį. – Šiuo metų laiku nematyti namo per medžių tankmę. Jis yra šio keliuko gale.

      Rebeka pastebėjo nelygų žvyrkelį, kuris suko į kairę, o paskui ėjo palei medžius. Širdis dusliai dunksėjo krūtinėje, ji linktelėjo. Kad ir kas būtų, pagalvojo, ji vis dėlto čia sugrįžo. Ir liks čia tol, kol ras atsakymus į visus ją kankinančius klausimus.

      Giliai įkvėpusi Rebeka atsigręžė į Šeiną.

      – Kiek dar liko kelio iki miestelio?

      – Tik kelios mylios. – Susirūpinęs jis prisimerkė. – Ar gerai jaučiatės?