Matėjas sustingo, kai jos rankos it gyvatės apsivijo jį. Troško neužgauti jos jausmų. Viena moteris sugriovė jo gyvenimą, bet jis už tai tikrai nekeršys jos seseriai. Jis nusiuntė tylią maldą į dausas, prašydamas bet ko, kas nukreiptų merginos dėmesį ir ištrauktų jį iš šios nepatogios padėties, kurią pats ir susikūrė.
Salės durų rankena baršktelėjo. Už jų sugirgždėjo grindų lenta. Matėjas ir kiti du krūptelėjo, kai durys atsilapojo ir tuščiame kambaryje nuaidėjo jo vardas. Jis tyloje spoksojo į tamsiame tarpduryje sustingusią figūrą ir tučtuojau suprato, kad ateityje teks norėti atsargiau.
Porša Tofton artėjo prie Erelio, švelnus vėjelis gairino nuraudusius jos skruostus. Nakties oras buvo vėsesnis, nei ji tikėjosi. Nesvarbu. Ją kaitino pasipiktinimas, saugumo davė žuvusio vyro pistoletas, o kelionei tikslą suteikė degantis troškimas apstulbinti Matėją Kardijų.
Sustojusi prie užeigos durų, ji mestelėjo neapykantos kupiną žvilgsnį. Mažos, pieštos užeigos simbolio akys atlaikė jos žvilgsnį. Išskėsti plėšrūno sparnai blizgėjo mėnesienoje ir jos nugara nubėgo šiurpuliai.
Matėjas kaimą pasiekė šiandien; gandai apie tai labai greitai pasklido po grafystę. Jam prireikė ištisų savaičių, kol įlipo į laivą ir atvyko čionai, bet ar aplankė ją? Ji prunkštelėjo. Žinoma, ne. Panašu, kad net ir šeiminio palikimo praradimo buvo negana, kad pereitų į jos pusę. Nepaisant skubaus jos kvietimo, jis nuėjo į visame kaime prasčiausią reputaciją turinčią užeigą. Be abejonės, visą dieną girtuokliavo, ūžė ir veikė dar bala žino ką, o ji tuo tarpu buvo palikta nuobodžiauti.
Kaip neapsakomai nuspėjama.
Ne. Porša ištiesė pečius ir žengė pirmyn. Šitoks elgesys su ja gal ir būtų buvęs įprastas jos senajame gyvenime, bet naujajame visiškai nepriimtinas. Dabar ji – našlė. Vyro mirtis suteikė jai laisvę ir nepriklausomybę, kurią moteris ruošėsi išnaudoti. Dangus žino – ir visi kiti – tai kur kas daugiau, nei vyras suteikė jai dar būdamas gyvas.
Ji pakėlė kumštį, kad garsiai ir ilgai pabelstų į užeigos duris, bet pastebėjo, kad jos vos praviros. Uždėjusi ranką ant rankenos sustingo. Praėjo tos dienos, kai ledi Porša Varnsvort – ar net ponia Džeims Talbot Tofton – elgėsi tik taip, kaip iš jos buvo tikimasi. Nors jos broliai ir gali mėginti, tačiau neliko nieko, kas galėtų įsakinėti, varinėti ar, dar blogiau, ignoruoti ją. Ji tetroško nepriklausomybės, galimybės valdyti savo likimą. Manė tai jau turinti, bet tada pasirodė tas apgailėtinas advokatas.
Na, nesvarbu. Ji valdė padėtį. Lygiaverčiai mainai su Matėjumi Kardiju ir ji atgaus savo laisvę ir namus. Vėl bus saugi. Jai tiesiog reikėjo šiek tiek drąsos ir didžiulio ryžto. Priminė sau, kad abiejų turi pakankamai. Drąsiai pastūmė laukujes duris ir plieniniu veidu įėjo vidun…
Į tuščią tamsą. Ir tylą.
– Ar čia kas nors yra? – dalis jos narsos ištirpo žengiant gilyn į prieblandą. Porša sustojo apsidairyti, smalsiai trokšdama pamatyti vietą, apie kurią šnibždėjosi tarnai ir kaimiečiai. Prieangis atrodė visiškai įprastas, tikrai ne toks, kaip ji įsivaizdavo prisimindama, apie kokias paleistuvystes ir nedorybes buvo pasakojama. Šiek tiek nusivylusi ji žengė toliau.
Durys buvo kairėje. Iš ten sklido menka šviesa, o už jos buvo girdėti balsai. Priėjo arčiau.
Štai. Blankus, bet su niekuo kitu nesupainiojamas – Matėjaus Kardijaus kikenimas.
Porša pasijuto bejėgė prieš smarkų staiga apėmusį virpulį. Būdama jauna mergaitė ji valandų valandas praleisdavo sekiodama paskui Matėją ir savo brolius. Tykodavo koridoriuose ir už kampų, klausydama to užkrečiamo juoko. Penkeriais metais už ją vyresnis Matėjas buvo jos idealas, didžioji meilė. Jo šypsena galėjo nušviesti visą jos dieną, o garsus juokas, kupinas šelmiškumo ir veržlumo, versdavo virpėti jauną jos kūną.
Jis, žinoma, nieko nepastebėjo. Nepaisant jų draugystės, jam ji niekada nebuvo kas nors daugiau nei vaizdas horizonte, šalutinė veikėja jo gyvenimo dramoje.
Dabar ji buvo tikra, kad viskas bus kitaip. Visą dieną sėdėjo laukdama jo, virdama pykčiu, kai jis visgi nepasirodė. Kol – šešėliams vis ilgėjant, o jos kantrybei senkant – galiausiai nusprendė priversti jį į ją pažvelgti, pagaliau suvokti, kokia moteris ji tapo. Atėjo laikas visiems įdėmiau pažvelgti į Poršą Tofton.
Atsargiu žingsniu ji priėjo prie durų. Jis buvo ne vienas. Jo balsas pynėsi su moterišku, staiga abu nutilo. Poršos veidas užsiliepsnojo. Eta buvo tokia pat žymi kaip ir pati Erelio užeiga. Žinoma, kad Matėjas su ja. Juk visi kiti jau pabuvojo – net ir pats Poršos vyras.
Tačiau dabar ji – kitokia moteris. Nesėdės ramiai šalia ir nesileis ignoruojama. Kaip galėdama tyliau pasuko rankeną ir vėl sustingo. Tai, kaip ji įeis, turi padaryti įspūdį. Porša troško pasirodyti kaip šaltakraujiška moteris. Moteris, kurios jis galėtų trokšti, – pašnibždėjo ji sau. Svarbiausia, nebus maldautoja.
Ji perkėlė svorį ant kitos kojos, tikėdamasi strategiškai žvilgtelėti į salę dar prieš įeidama. Po kojomis garsiai sugirgždėjo lenta, bet Porša jos nepaisė.
Ten jis. Jos skrandyje tuoj suplazdėjo būrys drugelių. Ak, kaip gerai ji pažinojo tą suktą, gudrią jo šypseną, tas vėjo suveltas garbanas ir šelmiškas ugneles šiltame žvilgsnyje. Jos širdies plakimas taip sulėtėjo, kad beveik sustojo, o atpažinus šalia jo esančius žmones šoktelėjo į neįtikėtinas aukštumas.
Matėją Kardijų ant gretimos kėdės sėdinti žymioji Eta buvo apsivijusi tvirčiau nei gebenė, kurią Porša pakabino ant savo pavėsinės sienos. Ji taip suspaudė durų rankeną, kad net pabalo krumpliai. Dieve, tie patys seni skauduliai. Kiek kartų per gyvenimą moteris gali pakelti šitokias skausmo ir pažeminimo audras?
Šito jau per daug. Tai bus paskutinis kartas. Ji giliai įkvėpė, išsitiesė ir paliepė sau nedrebėti. Plačiu mostu atlapojo duris ir įėjo į salę, sulig kiekvienu žingsniu trypdama savo širdį.
– Ak, štai kur tu, Matėjau, – šūktelėjo ji. – Plevėsa, kokį ir prisimenu, ieškantis malonumų, nors laukia rimti darbai.
Užplūdęs pyktis privertė Matėją pašokti nuo kėdės ir išsiveržti iš Etos glėbio. Jo keliai sulinko, kojų pirštai batuose susirietė, o kvėpavimas pagreitėjo, kad pasivytų staigiai šoktelėjusį pulsą. Tai – senas impulsas, greita reakcija į priešą, tik šis priešininkas nebuvo nei vyrams įspūdį darantis linijinis laivas, nei sunokęs prekybinis kliperis, kurį atėjo metas sunaikinti. Ne, tai buvo liauna mergelė, apsisiautusi dangaus mėlynumo mantija.
Jis stebėjo, kaip Porša Tofton įžengė į salę, lyg ši priklausytų jai. Tai nebuvo drovi mergaitė apvaliais pečiais, kurią jis pažinojo seniau. Nuo galvos, moteriškų linkių, iki pat žaviojo mažojo kojos pirštelio, tai buvo moteris, kurios reikia paisyti. Stilingas jos gaubtuvas dailiai įrėmino šaltą pasitenkinimą veide. Matėjaus žandikaulis įsitempė, kai atsirišusi tamsaus velveto kaspinus ji jį nusiėmė.
Matėjas taip ilgai įsivaizdavo šį susitikimą. Mintyse repetavo, kaip ramiai įžengia į jos erdvę, kartojo geliančius žodžius, kuriais patikės ją šėtonui. Dabar, atrodo, ji buvo nusiteikusi atimti iš jo ir šį malonumą.
Jis suspaudė kumščius. Aplink ją plevenant pasitikėjimo debesiui, ji įžengė į žvakių šviesą. Ir kodėl gi ne? Ji mano, kad pasiekė, ko troško. Nepaisydama padorumo ir negalvodama apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgė, o gal tiesiog nesirūpindama jo jausmais, stovėjo kupina lūkesčių ir šypsojosi jam.
Ta šypsena vedė jį iš proto. Nuo įtūžio ėmė tvinksėti smilkiniai, bet tebūnie jis prakeiktas, jei leis jai tai pastebėti.
– Pavėpėle! – sušuko jis.
Triumfas