Skubėdama pėsčiųjų tiltu, kuris jungė Sidnėjaus verslo centrą su turistine Darling Harboro zona, Andžė galvojo apie tai, kaip baisiai ji atrodo. Akys paraudusios, karščiuojančios, paakiai patinę.
Visą naktį ją kamavo košmarai. Puolė ir persekiojo gauja piktai urzgiančių šunų, jie draskė jos drabužius ir kūną. Vienas iš šunų, šiek tiek panašus į Šeiną, sukosi aplink ją ir tyčiojosi, sakė, kad ji niekada nebus tikra moteris. Kitas pataikūniškai guodė ją ir vis stengėsi atimti iš jos kūdikį. Paskui pripuolė didesnis ir už visus kitus baisesnis šuo. Siaubingai iššiepęs nasrus jis urgzdamas artinosi prie jos ir ruošėsi pulti.
Tada Andžė pabudo nuo savo pačios riksmo. Ji gulėjo lovoje susivyniojusi į antklodę, suprakaitavusi, prislėgta ir išsekusi, jautėsi vieniša ir niekam nereikalinga. Bet saugi, palaimingai išsivadavusi iš košmaro.
Paskui nebeįstengė užmigti. Vos tik užmerkdavo akis, siaubingi nakties vaizdiniai iškildavo dar ryškiau ir ji pradėdavo drebėti iš baimės. Naktiniai Šervilio garsai – šunų lojimas, padangų cypimas, greičio mėgėjams pralekiant gatve, triukšmaujantys kaimynai – įsiterpdavo į apmąstymus, kaip baigsis šios dienos susitikimas. Nieko keista, kad neįstengė užmigti.
Dabar, skubėdama į pasimatymą su Dominyku Pireliu, neišsimiegojusi ji jautėsi šlykščiai. Be to, pastaruoju metu ją pykino. Dabar švelnus vasaros vėjelis plaikstė plaukus, atnešdamas plentu po tiltu skriejančių automobilių išmetamų dujų dvoką, susimaišiusį su riebių spurgų kvapu, sklindančiu iš kioskų netoliese, ir nuo to Andžę dar labiau pykino. Ji susinervino. Skrandis buvo tuščias, bet ją vis tiek pykino.
Dėl Dievo, tik ne čia ir ne dabar, kai aš lekiu į susitikimą, – maldavo Andžė savo skrandį.
Šiandien rytą ji suvalgė tik vieną gabalėlį skrudintos duonos ir išgėrė puodelį arbatos, bet po dešimt minučių jau bėgo į tualetą. O dabar, po kelių valandų, vėl pykina. Galbūt ji pervargo valandą važiuodama perpildytame traukinyje arba per daug susijaudino dėl šiurkštaus vyro elgesio, kai skubėdamas išlipti jis beveik jėga išstūmė ją į peroną ir Andžė vos nepargriuvo. Tas tipas net neatsiprašęs išnyko minioje, o jai apsvaigo galva, veidą išpylė šaltas prakaitas, širdis ėmė smarkiai daužytis. Kol atsigavo, dešimt minučių turėjo sėdėti ant suoliuko.
Ji neturėjo tų dešimt minučių.
Tačiau prieš susitikdama su vaiko, kuris auga joje, tėvu privalo atsipalaiduoti ir nusiraminti.
Prakeikimas.
Vidurdienio saulė kaitino negailestingai, o kai Andžė pasuko į žmonių perpildytą krantinę, plieskė jai tiesiai į akis. Pastūmusi akinius nuo saulės aukščiau ant nosies ji pasigailėjo per šiltai apsirengusi. Norėjo paslėpti savo kūną, bet tamsūs džinsai ir senas megztinis visiškai netiko šiandienos orui, jautėsi apdriskusi ir senamadiška. Prasilenkdama su šeimomis, kalbančiomis jai nesuprantama kalba, su besijuokiančiais vaikais išdažytais veidais, kurie laikė rankose didžiulius balionus, o šie šokčiojo ore jiems lakstant, Andžė pasigailėjo, kad sutiko susitikti tokioje vietoje. Poros vaikščiojo susikabinusios už rankų ir dalijosi paslaptimis, kurios visiems buvo akivaizdžios. Tarp jų nardė bėgikai, išnaudojantys pietų pertrauką. Visi jie liekni, su standžiai aptemtais drabužėliais iš likros ir nailono, su ausinukais.
Skverbdamasi per puošniai apsirengusią minią Andžė stipriau susisupo į skurdų, universalinėje parduotuvėje su nuolaida pirktą megztinį ir be paliovos koneveikė save, kam sutiko pasimatyti būtent šioje vietoje. Kai pono Pirelio sekretorė pasiūlė susitikti Darling Harbore, Andžė labai apsidžiaugė, nes tiksliai žinojo, kur jis yra, bet jau seniai čia nesilankė ir buvo užmiršusi, kokia egzotiška ir kaip gausiai lankoma ši vieta.
Kita vertus, Andžė buvo tokia laiminga, kad jis sutiko su ja susitikti, jog net nemanė ginčytis dėl susitikimo vietos.
Tai geras ženklas, – pagalvojo ji. – Jeigu jis sutiko pasimatyti, vadinasi, neatsisakys vaiko. – Nuo šios minties Andžei apsalo širdis. Ji troško vienintelio dalyko: kad šis vaikas turėtų tikrus, jį mylinčius tėvus.
O jeigu jie jo nenorės? – Ji įkvėpė druskingo oro. – Ką gi, yra ir kita išeitis: reikės surasti šeimą, negalinčią turėti vaikų, kuri jį įsivaikins.
Andžė net neabejojo, kad šis kūdikis padarys laimingą kurią nors šeimą.
Išsitraukusi iš kišenės suglamžytą popieriaus skiautę, kurioje buvo užsirašiusi susitikimo vietos detales, ji greitai žvilgtelėjo į ją ir apsidairė. Truputį išsigando atpažinusi žalią arką – įėjimą į Harborsaido prekybos centrą, prie kurio jai ir liepė laukti sekretorė. Andžei suspaudė širdį, sunkiai vilkdama kojas ji nupėdino į nurodytą vietą. Jau buvo visai arti, bet judančioje minioje neįmanoma įžvelgti atskiro žmogaus! Kaip ji atpažins jį? O gal jis nesulaukė? Gal numojo ranka ir nuėjo?
Prisiartinusi Andžė pamatė prie stalo sėdinčią porą, jie laikėsi susikibę už rankų, nuleidę galvas, susikaupę. Ji sudvejojo, širdis daužėsi krūtinėje. Ar čia jie? Ar gali būti, kad šie žmonės yra tėvai kūdikio, kuris auga joje?
Andžė pastebėjo, kad moteris slapta nusibraukė ašarą. Nuo jos ašarų Andžei gimdoje kažkas virptelėjo. Be abejo, tai jie. Ji atėjo į sutartą vietą, tik šiek tiek pavėlavo. Ar ji verkia iš nevilties, kad Andžė neateis?
Andžė vis dar dvejojo nedrįsdama sutrukdyti tokios intymios akimirkos. Ji apsidairė ir mindžikuodama nuo kojos ant kojos dar kartą nužvelgė kavinės lankytojus. Keletas studentų iš Japonijos buvo išsirikiavę palei krantinę, prie gretimo stalelio sėdėjo ir valgė ledus italų šeima, už jų atsukęs nugarą ir persimetęs per petį švarką stovėjo vyras baltais marškiniais.
Jos žvilgsnis praslydo juo beveik neužkliuvęs.
Beveik.
Labai greitai ji vėl pažvelgė į jį. Tas vyras buvo aukštas, įdegęs ir traukė dėmesį, net iš nugaros buvo matyti, kad tai įtakingas ir savimi pasitikintis žmogus. Kai jis pasuko galvą ir kažką pasakė lieknai moteriai, kurios Andžė iškart nepastebėjo, ją sužavėjo jo profilis. Griežta nosies linija ir tvirtas smakras, akis su tamsaus antakio puslankiu buvo nukreipta į moterį šalia.
Vargu ar jis yra vaiko tėvas. Madingai apsirengusi moteris šalia jo neatrodė panaši į žmogų, kuris jaudinasi prieš susitikimą su nepažįstamąja, besilaukiančia jo kūdikio, o ir jis per gražus ir pernelyg vyriškas. Net dabar, kai ji žinojo, jog išvaizda neturi įtakos vaisingumui, nuojauta kuždėjo Andžei, kad tokiam vyrui kaip jis vargu ar gali prireikti pagalbos. Ji nukreipė žvilgsnį. Staiga moteris jai už nugaros ėmė raudoti, Andžė greitai atsigręžė ir pamatė, kaip moteris pašoko nuo suoliuko, o vyras ištiesė ranką norėdamas ją sulaikyti.
Andžę užplūdo kaltė. Nereikėjo jai pavėluoti. Nereikėjo dvejoti ir dar labiau aitrinti tos moters širdį. Supykusi ant savęs ji suspaudė kumščius ir prisivertė žengti link staliuko, prie kurio sėdėjo verkianti moteris su vyru.
– Pažiūrėkite. Gal tai ji? Matote, šluostosi ašaras.
Dominykas pažiūrėjo ten, kur rodė Simona, ir jo žvilgsnis užkliuvo už poros, sėdinčios prie staliuko netoliese. Jis sunkiai atsiduso. Ar gali būti, kad jam skambino ši moteris? O vyras, sėdintis šalia, jos sutuoktinis? Iš aprangos, elgesio, raudonų užverktų moters akių buvo aišku, jog jie ne turistai ir dėl kažko nesutaria.
Galbūt susibarė dėl to, kad moteris laukiasi svetimo vaiko? Jo vaiko…
Viduje viskas susitraukė ir Dominykas garsiai atsiduso. Ar gali būti, kad Klara, nors ir beviltiškai troško, neįstengė išnešioti jo kūdikio, o dabar jis auga šios moters įsčiose.
Jis stebėjo