Visos moterys, kurių Robertas kada nors geidė, kad ir kokių skirtingų charakterių, pasižymėjo tam tikru stiliaus pojūčiu ir išprusimu. Jos visos atrodė prabangiai – tokios ir buvo. Robertui tai patiko, jis su malonumu jas lepino. Jos vilkėdavo gražius drabužius, kvepindavosi brangiais kvepalais, rafinuotai išsidabindavo. Roberto sesuo kelias iš jų sumenkino, išvadinusi manekenėmis, tačiau pati Madelina buvo aukščiausios klasės puošeiva, tad jos pastaba brolį labiau pralinksmino, nei suerzino.
Evė Šo, atvirkščiai, aiškiai neskyrė drabužiams jokio dėmesio. Ji vilkėjo per didelius marškinėlius, surištus į mazgą ant liemens, mūvėjo senus džinsus, nusitrynusius ir beveik netekusius spalvos, ir tokio pat senumo suvarstomus batus. Jos saulės išblukinti šviesūs plaukai, kurių spalva keitėsi nuo šviesiai rusvos iki šviesiausios linų, o tarp jų švietė keletas auksinių atspalvių, buvo sušukuoti atgal ir supinti į netvarkingą storumo sulig jo riešu kasą, siekiančią iki pusės nugaros. Evangelina buvo kukliai pasidažiusi – greičiausiai drėgnu oru tai beviltiška, bet turint tokią odą dažytis jai nė nereikėjo.
Po galais, kaip ji gali šitaip švytėti? Tai ne prakaito lašeliai, tiesiog susidaro keistas įspūdis, tarsi ji trauktų šviesą, lyg nuolat stovėtų vos pastebimoje prožektorių šviesoje. Evangelina buvo lengvai įdegusi, kreminio ir auksinio atspalvio oda priminė šiltą slystantį atlasą. Net jos akys buvo rusvos su auksiniu atspalviu, lyg tamsieji topazai.
Lig šiol Robertas rinkdavosi aukštas lieknas moteris: kadangi pats buvo aukštaūgis, atitinkamai aukšta moteris jam geriau tiko tiek šokių aikštelėje, tiek lovoje. Evės Šo ūgis siekė metrą šešiasdešimt penkis centimetrus, jei ne mažiau. Liekna jos taip pat nepavadintum; į galvą pirmiausia šovė būdvardis „sultinga“, o paskui – „gardi“. Nesitikėjęs tokios audringos reakcijos Robertas niršdamas paklausė savęs, ar nori ją pamylėti, ar suvalgyti, ir mintyse išsyk nuaidėjo atsakymas – kategoriškas, nedviprasmiškas „taip“. Į abu klausimus.
Evė buvo tikra vingių simfonija – ne apkūni, bet aptakių formų, tikras moteriškumo įsikūnijimas. Klubai toli gražu ne laibi ir ne berniukiški: žvilgsnį traukė aiškus praplatėjimas žemiau liemens, be to, ji turėjo tvirtą apvalų užpakaliuką. Robertas dievino dailias mažas krūtis, tačiau jį užbūrė švelnūs apvalumai, ant kurių kabėjo erzinamai laisvi marškinėliai. Jos krūtys nebuvo didžiulės ir sunkios, vis dėlto jos suliūliuodavo kaskart, kai Evė pajudėdavo, prikaustydamos Roberto žvilgsnį; jos nebuvo putlios, bet būtent tinkamo pilnumo ir dėl to siutinamai gundančios. Švelnus šiltas jų svoris užpildytų jo delnus – Robertas sugniaužė kumščius, spirdamasis pagundai ištiesti ranką ir ją paliesti.
Kiekvienas jos kūno lopinėlis buvo sukurtas vyro pasitenkinimui, tačiau Robertas nesidžiaugė tokia savo reakcija. Jei jau jis taip sureagavo į Evę, galbūt Merseris – jos marionetė, o ne atvirkščiai. Negalėjo atmesti tokios galimybės.
Evė ne tik nė iš tolo nepriminė anksčiau jo geistų moterų, Robertas siuto ant savęs už įsižiebusią aistrą. Jis atkeliavo surinkti įkalčių, kurie nusiųs ją už grotų, ir negalėjo leistis apakinamas geismo. Ši moteris braidžioja srutose, įsivėlusi į šnipinėjimo tinklą, tad ja galima tik bjaurėtis. O jis grumiasi su tokiu stipriu geismu, kad paprasčiausiai stovi negalėdamas nieko imtis. Robertas nenorėjo jos merginti ar suvilioti, troško čiupti ją ir išsinešti. Jo irštva – klaikiai prabangi mansarda Manhatane, tačiau Robertą mygo tas pats primityvus instinktas, kuris versdavo vyrus daryti tą patį, kai jų guoliai būdavo urvuose. Jis geidė Evės, šis jausmas nebuvo nei civilizuotas, nei švelnus. Geismo primygtinumas pavertė tiek jo protą, tiek savitvardą pajuokos objektu.
Robertas norėjo nekreipti dėmesio į trauką, tačiau nepajėgė, nes ši buvo per stipri, toks iššūkis ne jo jėgoms. Evė Šo ne tik jį ignoravo, ji išvis nereagavo į grynai vyrišką Roberto reakciją. Skyrė jam tiek pat dėmesio kiek pakelės stulpui, tad visos agresyvios jo kūno ląstelės prabudo. Dievas mato, jis ją turės.
Jam už nugaros prasivėrė durys, Robertas atsigręžė dėkingas už nutrauktas mintis. Jauna moteris, vilkinti šortus, marškinėlius ir avinti sandalus, nusišypsojo jam ir artėdama sumurmėjo:
– Labas. – Šypsena švietė jos veide dar akimirką, kol ji nukreipė akis į porelę už pertvaros. – Ar smagiai paviešėjai, tėvuk? Kas šiandien buvo užsukęs?
– Puikiai praleidau laiką, – atsakė Virdžilas, lėtai stodamasis ir stipriai remdamasis lazda. – Buvo trumpam užsukęs Bertas Mardis, taip pat abu Gibsų vaikėzai. Ar jau susirinkai vaikigalius?
– Jie mašinoje, taip pat ir pirkiniai. – Ji atsigręžė į Evę. – Nesinori skubėti, bet lauke taip karšta, bijau, kad maistas nesugestų.
– Visus darbus, kuriuos tik galiu, atidėjau iki vakaro, – pasakė Evė. – Taip pat ir apsipirkimą. Viso, Virdžilai. Pasirūpink savimi, gerai? Lauksiu vėl užsukant.
– Kelį jau mažiau skauda, – patikino Virdžilas. – Bjauru senti, bet vis geriau, nei pakratyti kojas. – Jis mirktelėjo ir tvirtai nuėjo prie durų remdamasis lazda, nepaisydamas pastebimo šlubčiojimo.
– Iki pasimatymo, Eve, – atsisveikino jauna moteris, atsisukusi prie durų. Praeidama pro Robertą šyptelėjo jam dar kartą.
Kai moteris su senuku išėjo ir durys užsivėrė, Robertas nerūpestingai pasirėmė ant pertvaros ir ramiai tarė:
– Manyčiau, ji jo anūkė.
Evė papurtė galvą ir nusisuko dar kartą žvilgtelėti į degalų kolonėlę. Ji itin aštriai jautė likusi su šiuo vyru viena. Kvaila, per dieną čia užsuka daug vyrų, bet ji niekada nesijaučia nesmagiai – ligi šiol nesijausdavo. Evę nusmelkė pavojaus nuojauta tą pačią sekundę, kai jis įžengė pro duris. Nepažįstamasis nepasakė ir nepadarė nieko blogo, tačiau kažkas ją vis tiek vertė elgtis budriai.
– Proanūkė. Jis gyvena pas ją. Atsiprašau, kad priverčiau laukti; čia užsuka daug lankytojų, bet Virdžilui devyniasdešimt treji ir galbūt nebeilgai džiaugsiuosi jo draugija.
– Suprantu, – ramiai atsakė Robertas, nenorėdamas jos pykdyti. Jis ištiesė ranką, tikėdamasis taip priversti Evę pažvelgti į jį, išties jį pamatyti, jį paliesti. – Aš esu Robertas Kenonas.
Ji padavė jam ranką, gana lėtai, lyg darytų tai tik iš mandagumo. Ploni vėsūs Evės pirštai spustelėjo Robertui ranką stulbinamai stipriai.
– Evė Šo, – prisistatė ji. Robertas tvirtai ir kartu atsargiai paspaudė jai ranką ir tuoj pat paleido. Prisilietimas buvo trumpas, bejausmis ir… nepakankamas.
Evė beregint nusigręžė ir greitakalbe išbėrė:
– Ko norėjote, pone Kenonai?
Jam į galvą šovė keletas vaizdingų minčių, tačiau garsiai jų neištarė. Tik mąsliai nužvelgė dailią moters nugarą, greitai pervertindamas savo įspūdžius. Manė, kad Evė jo nepastebi, tačiau ji per daug uoliai nekreipė į jį dėmesio: ne, atvirkščiai, netgi labai gerai jautė jį esant šalia ir tai jai kėlė nerimą. Akimirksniu Roberto planai pasikeitė.
Jis tenorėjo apsižvalgyti valčių prieplaukoje, pasižiūrėti, kaip ši vieta saugoma, kaip čia viskas išdėstyta, galbūt įsigyti žvejybos leidimą ar žemėlapį, bet per pastarąsias kelias minutes planai pasikeitė. Jis atsisakė sumanymo slapčiomis sekti Merserį ir nusprendė nė per žingsnį nesitraukti nuo Evės Šo.
Kodėl ji taip jo vengia? Nuo pat pradžių, dar prieš jam prisistatant. Vienintelis į galvą šovęs paaiškinimas – ji jau suprato, kas jis toks, kažkaip atpažino, o pažinti galėjo tik tuo atveju, jei buvo informuota iš anksto. Jei taip,