Noriu jo viso. Jo Leigh

nesuvaržytos. Daug alkoholio ir gero maisto. Jeigu kada nors apskritai ištekėsiu.

      – Štai tam ir reikalingos mainų kortelės. – Šenon prisiminė, kaip dabar kartu gyvena Rebeka Torp ir Džeikas Donelis. Pusę laiko praleisdami Brukline, kitą – Aukštutiniame Istsaide. Šenon nujautė, kad tuodu susituoks. Jie buvo beprotiškai vienas kitą įsimylėję.

      – Tu taip pat, tiesa?

      Šenon veide veikiausiai atsispindėjo pavydas.

      – Taip, labai norėčiau ištekėti. Kol kas visi vaikinai, su kuriais esu susitikusi, buvo smagūs. Bet tikrai ne stebuklas.

      – Kartais spėlioju, ar tikėtis magijos yra per daug, – papurčiusi galvą pasakė Arielė.

      – Žinoma, kad ne, – užtikrino pusseserę Šenon. – Bet kurioje geroje meilės istorijoje yra šiek tiek magijos. Tuo nė neabejoju.

***

      Namas rausvo smiltainio fasadu buvo senų Niujorko dienų reliktas. Visi trys šio prie gatvės stovinčio pastato aukštai priklausė Ficdžeraldams, o Neitui, pradedant trečiąja klase, jis buvo virtęs tikresniais namais nei savieji.

      Vidurdienį nuo jo nuvažiavęs taksi paliko Neitą stovintį su lagaminu ir vilnoniu krepšiu rankose. Nors tradicinių vestuvių pagirios dar nebuvo išsisklaidžiusios, eidamas prie raudonų durų Gramersi parko Trečiojoje aveniu, jis jautėsi kaip vaikas. Paskutinį kartą čia lankėsi prieš išvažiuodamas mokytis į Niujorko universitetą. Prieš Deniui išvykstant studijuoti grafinio dizaino į Bostoną.

      Neitas pabeldė į duris belstuku, kurį ponas Ficdžeraldas buvo pakeitęs po beisbolo incidento. Šis Neitui patiko labiau. Nes buvo kuokos formos ir beldė garsiai.

      Duris atidarė ponia Ficdžerald, ir Neitas vėl pasijuto esąs keturiolikos, aštuonerių ar bet kurio tarpinio amžiaus, nes ponia Fic jam vis dar atrodė tokia pati. Nors kone visi jos plaukai buvo pražilę, blyškios odos moteris, turinti daugiau strazdanų nei galėjo tilpti ant veido, nerodė beveik jokių prabėgusio laiko ženklų. Ir dar suraukta kakta. Tokia veido išraiška ji vaikščiodavo bemaž visada, atgrasindama nuo savęs kai kuriuos žmones. Tačiau Neitas žinojo, kad suraukta kakta nereiškia nieko pikto. Tokia jau buvo Denio mama – nuolat susirūpinusi dėl savo jauniklių. Ponia Fic visada sakydavo, kad gyvenime jai didžiausią nerimą kelia tyla, ir ji buvo teisi.

      – Nagi, Neitai, nestovėk kaip įkaltas… – Nors ponia Fic buvo gimusi ir augusi Niujorke, jos balse vis dar buvo girdėti airiškas akcentas. – Tik muses į vidų leidi.

      Neitas įvilko per slenkstį savo lagaminą ir vilnonį krepšį; pastarąjį užkėlė ant medinio suolelio, beveik tikėdamasis po juo, ant batams skirto kilimėlio, pamatyti savo sniego batus.

      – Gera būti namie, – pasakė jis.

      Kai šypsodamasis atsisuko į ponią Fic, ji jau taip pat šypsojosi, o tai buvo retas ir nuostabus vaizdas.

      – Šie namai yra tavo tol, kol esame gyvi, berniuk.

      Neitui norėjosi pulti moteriai ant kaklo – taip gera buvo vėl ją matyti. Ponia Fic jo gyvenime vaidino didelį vaidmenį, o jis apie ją galvojo per mažai. Tačiau kad ir kokios didelės buvo Ficdžeraldų širdys, glėbesčiuotis jie nemėgo. Regis, išskyrus Šenon.

      – Turbūt norėsi drauge su mumis papietauti. Turėtum pirmiausia pavalgyti, nes Mailsas su Alise dar neatlaisvino senojo kambario. Po vestuvių visi tie girti chuliganai vis dar miega.

      – Ką vadini chuliganais? – pasigirdo laiptais besileidžiančio Denio balsas; jis atrodė kaip beprotis: plaukai styrojo į visas šalis, smakras apžėlęs, ant pečių karojo baisūs zombiški marškinėliai.

      – Ak, suprantu, – pasakė Denis. – Dabar tai jau įkliuvome.

      – Galite dviese padengti valgomojo stalą. – Ponia Ficdžerald patraukė į virtuvę ir garsiai, kad abu girdėtų, pridūrė: – Dieve švenčiausias, jūsų devyni. Turėsite dar ir kėdes sunešti.

      – Tai ką, namie liko visa įgula?

      – Tiesą sakant, – prakalbo Denis, krapštydamas bambą, lyg stovėtų vienas miegamajame, – Šenon ir Breidis čia tebegyvena. Bet Timas, aš ir vedusioji pora privalėjome likti. Neketinome trečią valandą nakties sėsti į traukinį.