Džesė svarstė, gal geriau sumeluoti, tiesiog pasakyti, kad tėvas miręs. Bet kai prieš penkerius metus išvyko iš Sietlo, pasižadėjo gyventi kitaip. Daugiau nemeluoti. Elgtis garbingai. Ji atkakliai stengėsi atsikratyti ankstesnių įpročių, gyventi taip, kad galėtų savimi didžiuotis, viena augino sūnų ir, nepaisant nieko, kalbėdavosi su juo atvirai.
Tai nulėmė sprendimą pasakyti Geibui tiesą. Kad Matas net nežino apie sūnų, bet gal jau laikas jam apie tai pranešti.
Stengėsi negalvoti apie susitikimą su Matu. Neįstengė. Kaip neįstengė nekvėpuoti. Bet dabar jau rūpėjo tik sūnus, kuris žvelgė į ją ir šypsojosi, o jos širdis buvo sklidina meilės jam. Visa kita kaip nors susitvarkys. Bent jau Džesė to tikėjosi.
Susitikti reikėjo ne vien su Matu. Dar buvo Klerė, jos vyresnioji sesuo, kurios niekada gerai nepažinojo, ir Nikolė, kita vyresnioji sesuo, tikriausiai nekenčianti jos iš visos širdies. Ir sugrįžk namo, kad nori.
Bet apie tai pagalvos rytoj. Šįvakar laukė pažadėtieji spagečiai, o po jų – įkvepiantis vakaras žiūrint animacinius filmukus ir kitos pramogos su jai svarbiausiu žmogumi.
– Ar pasiruošęs? – paklausė Džesė ir pagriebusi rankinę ištiesė rankas į Geibą.
Berniukas šoko jai į glėbį – su meile ir pasitikėjimu, kad ji niekada jo neužgaus ir neapleis. Tai būtų neįmanoma – kad ir kas nutiktų. Džesė galėjo garantuoti.
Džesė pasitikrino adresą, užrašytą ant popieriaus lapelio, tada pažvelgė į navigacijos aparato, kurį buvo pasiskolinusi iš Bilio, ekranėlį. Abu užrašai sutapo.
– Kažkam pavyko aukštai šoktelėti, – sumurmėjo ji sukdama į ilgą įvažiuojamąjį kelią, kuris vedė prie namo ant ežero kranto prašmatnioje Kirklando dalyje.
Vartai buvo atviri. Džesė apsidžiaugė, kad nereikės nieko aiškinti tarnams. Nors nelabai įsivaizdavo Matą apsuptą tarnų. Jie erzintų jį. Bent taip būtų buvę prieš penkerius metus. Be abejo, per tiek laiko jis pasikeitė. Vyras, kurį ji prisiminė, jokiu būdu nebūtų apsigyvenęs tokiame didžiuliame name su pieva aplinkui ir bronzine skulptūra joje.
Pamačiusi pritrenkiančią moderniojo meno skulptūrą ji nustebusi kilstelėjo antakius ir pasuko link jos. Pastatė automobilį prie plačių dvigubų durų, šalia BMW kabrioleto. Stengėsi negalvoti, kaip apgailėtinai, palyginti su šiuo gražuoliu, atrodo jos dešimties metų senumo subaru. Tačiau šią keturiais ratais varomą mašiną buvo saugu vairuoti apsnigtais Spokano keliais.
Tarsi be žodžių atsiprašydama, kad atkreipė dėmesį į gražuolį BMW, ji paglostė savo automobilio prietaisų skydą ir pasičiupusi rankinę išsiropštė lauk. Prieš lipdama didžiulio namo laiptais link paradinių durų pasitikrino, ar tikrai rankinėje turi naujausias Geibo nuotraukas. Nujautė, kad pamačiusi Matą susinervins. Nenorėjo raustis po rankinę ieškodama nuotraukų.
Paradinės durys rodėsi didumo iki dangaus. Spėjo, kokių penkiolikos ar dvidešimt pėdų aukščio, iš kietmedžio. Net vestgotams1 nebūtų buvę lengva įsilaužti į šiuos namus. Pajutusi, kaip įsitempė raumenys, Džesė nurijo seiles, liepė sau giliai kvėpuoti, kad ir kas nutiktų, tada paspaudė skambutį.
Kažkur toli pasigirdo tilindžiavimas. Džesė laukė suprasdama, kad gali užtrukti, kol tokiame erdviame name kas nors prieis atidaryti durų. Suskaičiavo iki dešimt, paskui iki dvidešimt. Gal dar kartą paspausti skambutį? Buvo šeštadienio rytas, pusė dešimtos. Tikėjosi tokiu laiku Matą rasti namuose. Žinoma, buvo tūkstančiai vietų, kur jis galėjo leisti laiką. Treniruoklių salėje, darbe, pas draugą. Arba pas draugę. Abejojo, kad būtų išvažiavęs nusipirkti maisto produktų, nes…
Staiga durys atsivėrė. Džesė susikaupusi laukė pasirodant Mato, o susigriebė spoksanti į aukštą grakščią raudonplaukę, vilkinčią trumpus seksualius naktinukus, po kuriais, regis, daugiau nieko nebuvo.
Moteris buvo maždaug dvidešimties metų ir neabejotinai graži. Dideles tamsiai žalias akis rėmino ilgos blakstienos. Oda buvo kreminės spalvos, krūtys atsikišusios į priekį, o putlios papūstos lūpos rodė nepasiten-
kinimą.
– Ma-tai, – suunkštė gražuolė skiemenuodama. – Vienas dalykas, kai tu nesiliauji kartojęs, kad tarp mūsų nėra nieko ypatinga. Aš sutinku. Nors man tai nepatinka, bet sutinku. Tačiau kai per pasimatymą su manimi pasikvieti dar vieną iš savo kolekcijos, tai jau nepakenčiama.
Džesė kurį laiką nepajėgė galvoti. Kitaip būtų supratusi, kad visai galimas dalykas, jog duris atidarys moteris. Prabėgo penkeri metai… Matas per tą laiką tikriausiai turėjo moterų. Ir ne vieną.
– Aš su juo nesusitikinėju, – greitai pasakė ji gailėdamasi, kad šįryt tinkamai nepasirūpino savo išvaizda. Tik nusiprausė po dušu, pasitepė drėkinamuoju kremu, pasidažė blakstienas, o plaukams leido natūraliai išdžiūti. Daugiausia dėmesio skyrė Geibui.
Raudonplaukė susiraukė.
– Ma-tai!
Durys prasivėrė plačiau ir Džesė instinktyviai žengtelėjo atgal. Nors tas kelių pėdų atstumas vargiai galėjo sumažinti susitikimo įtampą.
Pasirodė Matas – tikrai buvo toks pat aukštas, kaip išliko jos atmintyje, tik šiek tiek pastambėjęs. Mūvėjo nudėvėtus džinsus, prie jų buvo užsivilkęs neužsagstytus trumparankovius marškinėlius. Džesė spoksojo į jo raumeningą krūtinę, apžėlusią tamsiais plaukeliais.
Tada žvilgsnis pakilo iki akių, kurios buvo tokios panašios į sūnaus. Prisiminimai atgijo, taip pažįstamai nusmelkė pilvą ir Džesė buvo priversta pripažinti, kad net po tiek metų ji vis dar jo ilgisi. Tikriausiai Geibui nuolat sukiojantis aplinkui Mato buvo neįmanoma pamiršti.
Matas visada buvo vyriškas, o per pastaruosius penkerius metus dar labiau suvyriškėjo. Tryško jėga ir pasitikėjimu savimi. Jis buvo iš tų vyrų, kurie krinta moteriai į akį, tada ji suka galvą, kaip patraukti jo dėmesį.
– Džese? – Jos vardą jis ištarė ramiai, visai nenustebęs, tarsi jie būtų matęsi praėjusią savaitę.
– Sveikas, Matai.
Raudonplaukė įsirėmę rankomis į klubus.
– Eik iš čia! Štiš!
Štiš? Džesė užgniaužė šypseną. Ko daugiau tikėtis iš tokios moters?
– Palauk manęs virtuvėje, Elektra, – paliepė Matas neatitraukdamas žvilgsnio nuo Džesės. – Aš ilgai neužtruksiu.
– Neisiu. O kas ji tokia, Matai?
„Elektra? Jos toks vardas? Ar ji turi auksinį lasą ir skraidantį žirgą?“
– Palauk manęs virtuvėje, – jau griežtesniu tonu pakartojo Matas.
Raudonplaukė nuėjo. Palaukęs, kol mergina dingo iš akiračio, Matas žengtelėjo atatupstas.
– Užeik, – pakvietė.
Džesė įėjo į namą.
Ją pritrenkė erdvė, daug medžio apdailos detalių, neapsakomas vaizdas į ežerą su Sietlo kontūrais tolumoje. Pagaliau ji pasisuko į Matą ir giliai įkvėpė.
– Atsiprašau, kad užsukau neperspėjusi. Mėginau tau prisiskambinti.
– Tikrai?
Jo žvilgsnis buvo toks pat paslaptingas kaip ir anksčiau, tik dar mažiau suprantamas. Džesė neįsivaizdavo, apie ką jis galvoja. Susijaudino ją pamatęs? Supyko? Gal ji buvo tik viena iš seniai pažinotų moterų, ta, kuri stengdavosi atkalbėti jį nuo rytinės kavos?
Žiūrint į jį Džesę užplūdo nerimas – Matas atrodė