Čeisas pakėlė akis ir pamatė jauną merginą ir vaikiną, stovinčius laiptų viršuje. Nejaugi dvyniai?! Jis apstulbęs žiūrėjo, kaip jie leidžiasi laiptais. Filipas ėjo pirmas. Kai paskutinį kartą matė sūnėną ir dukterėčią, jie buvo nerangūs paaugliai. Dabar stovėjo aukšti, šviesiaplaukiai ir liekni, tuo tik ir panašūs jaunuoliai. Filipas judėjo grakščiai kaip patyręs šokėjas– elegantiškasis Fredas Asteras1 su partnere, na, tikrai ne Džindžer Rodžers2. Jauna mergina, lipanti paskui jį, buvo šiek tiek panaši į arklį.
– Negaliu patikėti, kad čia Kesė ir Filipas, – prabilo Čeisas.
– Per ilgai gyvenai kitur, – atsakė Evelina.
Filipas priėjo ir paspaudė jam ranką. Nepažįstamojo, ne sūnėno, pasisveikinimas. Jo ranka buvo liauna, išpuoselėta kaip tikro džentelmeno. Filipas paveldėjo aristokratiškus motinos bruožus– tiesią nosį, ryškius skruostikaulius, žalias akis.
– Dėde Čeisai, – niūriai pasakė Filipas. – Nors tai siaubinga priežastis sugrįžti namo, bet vis tiek džiaugiuosi, kad tu čia.
Čeisas pasižiūrėjo į Kesę. Kai paskutinį kartą matė dukterėčią, ji buvo guvi maža beždžionytė, kupina nesibaigiančių klausimų. Tiesiog sunku patikėti, kad ji išaugo į tokią paniurusią jauną merginą. Ar galėjo šitaip pasikeisti iš sielvarto? Nuo plonų standžiai surištų plaukų veidas atrodė grubus: didelė nosis, atsikišę dantys, keturkampė kakta, kurios nesušvelnino nė viena kirpčiukų sruoga. Tik iš akių vis dar šmėsčiojo dešimtmetė, o žvilgsnis buvo skvarbus ir protingas.
– Sveikas, dėde Čeisai, – pasisveikino ji. Keistai dalykiškas tonas merginai, ką tik netekusiai tėvo.
– Kese, – tarė Evelina. – Nejau negali pabučiuoti dėdės? Jis atvyko iš labai toli, kad pabūtų su mumis.
Kesė prisiartino ir sausai pakštelėjo jam į skruostą. Tada greitai atsitraukė, tarsi susigėdusi šio netikro švelnumo.
– Tu tikrai suaugai, – tarė Čeisas, sugebėdamas tik taip pamaloninti.
– Suaugau.
– Kiek jums dabar metų?
– Beveik dvidešimt.
– Tai tikriausiai jau mokotės koledže?
Kesė linktelėjo, lūpose pirmą kartą šmėstelėjo šypsena.
– Aš mokausi Pietų Meino universitete. Studijuoju žurnalistiką. Pamaniau, jog kada nors „Šaukliui“ prireiks…
– Filipas mokosi Harvarde, – paskubomis įsiterpė Evelina. – Kaip ir jo tėvas.
Kesės šypsena išnyko, nespėjusi sužydėti. Ji susierzinusi žvilgtelėjo į motiną ir nusisuko į laiptus.
– Kese, kur tu eini?
– Turiu skalbti.
– Bet tavo dėdė ką tik atvažiavo. Prisėsk su mumis.
– Nebūtina, – atšovė ji atsisukusi per petį. – Tu ir pati gali puikiai jį užimti.
– Kese!
Mergaitė stabtelėjo ir piktai įsistebeilijo į Eveliną.
– Ko?
– Darai man gėdą.
– Ne naujiena.
Evelina vos tramdydama ašaras atsisuko į Čeisą.
– Matai, kas čia vyksta? Negaliu pasitikėti savo vaikais. Čeisai, nepajėgiu viena su visu tuo susidoroti. Tiesiog negaliu. – Užgniaužusi aimaną ji nužingsniavo į svetainę.
Dvyniai susižvalgė.
– Tu ir vėl taip pasielgei, – tarė Filipas. – Dabar netinkamas metas bartis, Kese. Argi tau jos negaila? Negali pasistengti geriau sutarti? Nors kelias dienas.
– Tarsi aš nesistengčiau. Bet ji mane išveda iš kantrybės.
– Gerai, bent jau būk mandagesnė. – Jis trumpam nutilo ir pridūrė: – Žinai, kad to būtų norėjęs tėtis.
Kesė atsiduso. Tada paklususi nusileido žemyn ir nuėjo paskui motiną į svetainę.
– Tikriausiai bent jau tiek galėčiau dėl jo padaryti…
Purtydamas galvą Filipas pažvelgė į Čeisą.
– Tik dar vienas epizodas iš laimingos Tremeinų šeimos gyvenimo.
– Ar seniai tai vyksta?
– Mažiausiai metus. O dabar pats pikas. Po tėčio mirties turėjome suartėti. Tačiau tik dar labiau vieni nuo kitų tolstame.
Įėję į svetainę jie pamatė motiną ir dukrą, sėdinčias skirtinguose kambario kampuose. Abi atrodė susitvardžiusios. Filipas globėjiškai atsisėdo tarp jų. Čeisas pasirinko neutralią teritoriją– įsitaisė kampe stovėjusiame krėsle.
Pro langus įsiveržusi saulės šviesa užliejo medines grindis. Tylą trikdė tik ant židinio atbrailos tiksintis laikrodis. „Niekas nepasikeitę“,– galvojo Čeisas. Tie patys „Hepplewhite“ stalai, tos pačios karalienės Anos epochos kėdės. Kaip tik taip jis viską prisiminė iš vaikystės. Evelina nepakeitė nė vienos detalės. Jautėsi dėkingas jai už tai.
Tada pabandė nutraukti grėsmingą tylą.
– Pravažiavau pro laikraščio redakcijos pastatą, – tarė jis. – Vis toks pat.
– Kaip ir miestelis, – pritarė Filipas.
– Įdomus ir jaudinantis kaip visada, – šaltai pridūrė jo sesuo.
– Ką darysite su laikraščiu? – paklausė Čeisas.
– Jį perims Filipas, – atsakė Evelina. – Šiaip ar taip, jau laikas. Man reikia jo namuose, dabar kai Ričardo… – Ji sunkiai nurijo seiles ir nuleido akis. – Jis jau pasirengęs dirbti.
– Aš tuo šiek tiek abejoju, mama, – atsiliepė Filipas. – Koledže mokausi dar tik antrus metus. Be to, norėčiau daryti visai ką kita…
– Tavo tėvui buvo dvidešimt, kai senelis Tremeinas paskyrė jį redaktoriumi. Ar ne taip, Čeisai?
Čeisas linktelėjo.
– Taigi pats metas tavo vardui atsirasti po laikraščio pavadinimu.
Filipas gūžtelėjo.
– Džilė Vikeri puikiai atlieka savo darbą.
– Ji tik samdoma darbuotoja, Filipai. Laikraščiui reikia tikro kapitono.
Kesės akys staiga sužibo ir ji palinko į priekį.
– Yra ir kitų, norinčių šio darbo, – tarė ji. – Kodėl tai turi būti Filipas?
– Tavo tėvas pageidavo, kad Filipas vadovautų laikraščiui. Ričardas visada žinojo, kas „Šaukliui“ geriausia.
Kambaryje vėl įsivyravo tyla, pertraukiama tik ramaus laikrodžio tiksėjimo.
Evelina trūkčiodama iškvėpė ir užsidengė veidą rankomis.
– O Dieve, viskas atrodo taip šaltakraujiška. Negaliu patikėti, kad mes apie tai kalbame. Apie tai, kas užims jo vietą…
– Anksčiau ar vėliau turėsime apie tai kalbėti, – pasakė Kesė. – Apie daugelį dalykų.
Evelina linktelėjo galva ir nusuko akis.
Kitame kambaryje suskambo telefonas.
– Aš atsiliepsiu, – pasisiūlė