– To neprireiks, – sumurmėjo lėtai paleisdamas jos ranką. – Kvietimas vakarienės tebuvo būdas atsiprašyti. – Jis gūžtelėjo pečiais.
Tokio netikėto kvietimo sutrikdyta Anė vos jam paleidus jos ranką pajuto palengvėjimą.
Bet palengvėjimas buvo sumišęs su nusivylimu, nes ji negalėjo – nedrįso – priimti jo kvietimo.
O, ne – negali būti, kad šis vyras ją vis dar traukia! Ar gali?
Ne, žinoma, ne. Jis įsiveržė į jos gyvenimą, pasiėmė iš jos tai, ko norėjo, o tada išjojo į saulėlydį.
Anė turi tris vyresnes seseris, kurios vienu ar kitu metu visos puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ir tris jaunesnes – jau keturias – kurios, regis, suka tuo pačiu keliu, tad ji pati tvirtai nusprendė likti šešėlyje ir nesivelti į viešumą, kur taip dažnai švietė Balforų pavardė.
Tėvas tai puikiai žinojo, kai daugiau nei prieš ketverius metus paragino ją vykti su draugais slidinėti į Italiją.
Ir Anė pati nustebo, kaip smagu buvo atitrūkti nuo spaudimo ir viešumo, nuo konkurencijos, nuolat lydinčios Balforų šeimos atostogas.
Būtent todėl, kai Lukas jai taip pavojingai nusišypsojo ir pasiūlė nulėkti drauge nuo stačiausios kurorto trasos, Anė visiškai atsidavė svaigioms jo vilionėms.
Taip atsidavė, kad net grįžo su juo į jo trobelę. Jam pasiūlius, gamindami vakarienę drauge gurkštelėjo degtinės, o vėliau mylėjosi priešais židinį, apsupti rausvo jo švytėjimo.
Buvo nuostabu. Tada ji galėjo būti tiesiog Anė, o Lukas – tiesiog Lukas.
Bet kas jis iš tiesų? Susimąsčiusi Anė atsargiai jį nužvelgė. Nes iš to, kaip tvarkingai buvo apkirpti jo plaukai, koks nepriekaištingas kostiumas, šilkiniai marškiniai, kaklaraištis ir rankomis siūti odiniai batai, buvo aišku, kad jis iš tiesų kažin koks svarbus asmuo.
Ir pati troško visais įmanomais būdais išvengti susitikimo su juo!
– Nereikia atsiprašinėti, – sausai patikino ji, – dabar atleiskite, tikrai turiu užbaigti skambutį.
Lukas dėmesingai į ją pažiūrėjo.
– Negaliu atsikratyti jausmo, kad buvome susitikę anksčiau, – nenurimo jis.
– Gal aname gyvenime, – atkirto ji.
– Gal, – lėtai atkartojo Lukas.
Jis žinojo švelniai lenktą jos žandikaulį, mėlynų akių gylį, kimų, aistringą, švelnų jos balsą.
Ir Lukas tikrai nepraleido pro akis jos reakcijos į menką jo prisilietimą. Krūtys po švarku regimai paburko, į švelnų palaidinės audinį įsirėžė speneliai.
Be to, jam pasirodė, kad vos jam vėl paminėjus galimą ankstesnį jų susitikimą, jos akys išgąstingai išsiplėtė.
– Ar ilgam apsistojote viešbutyje? – smalsiai paklausė jis.
– Tik savaitgaliui, – trumpai atsakė ji. – Bet esu čia dėl darbo ir ketinu būti labai užsiėmusi, tad vargu ar dar susitiksime, – tvirtai pridūrė.
Lukas juto, kaip ji tikisi, kad jiedu nesusitiks.
Įdomu.
Nuo tada, kai prieš ketverius metus, po beveik mirtino tėvo širdies smūgio, Lukas perėmė vadovavimą šeimos verslui, įprato prie nuolat jį medžiojančių moterų, trokštančių už jo ištekėti ar bent tapti meilužėmis. O štai ši moteris kuo akivaizdžiausiai rodė, koks jis jai neįdomus.
Bet tai tik augino Luko susidomėjimą ja. Susidomėjimą, kurio jis rengėsi taip lengvai nepalikti, nesvarbu, padės ji jam ar ne.
Jis ryžtingai nusišypsojo.
– Jumis dėta nebūčiau tuo tokia tikra.
Ji vėl sumirksėjo, nurijo seilę, o kreminis kaklas konvulsiškai sujudėjo.
– Vien dėl kalbų su jumis jau vėluoju į susitikimą, – ji dirstelėjo į elegantišką auksinį laikroduką ant riešo.
Lukas kilstelėjo plačius pečius.
– Tada dar kelios minutės juk nieko nepakeis?
Moteris papurtė galvą.
– Man labai gaila, bet vėlavimas man ne prie širdies.
Lukas žinojo, kad jai visai negaila. Iš tiesų ji negali sulaukti, kada iš čia ištrūks!
Ugningas pribloškiamų jos akių žvilgsnis ir užsispyrėlės smakras išdavė Lukui, kad ji nenutuokia, kaip akivaizdus jos noras pasprukti kaitina jo susidomėjimą.
– Tuomet atsisveikinsiu. Šiam kartui, – pridūrė jis tyliai.
– Mudu daugiau nesusitiksime, signore, – tikino ji, o skruostai švelniai nuraudo, bet ne iš gėdos, o greičiau iš susierzinimo.
Lukas pasijuto šypsąs – o šypsojosi jis tikrai retai.
– Pastebėjau, kad likimas šitai nusprendžia už mus.
Likimas jau kartą privertė Anę šio vyro draugijoje elgtis neapgalvotai, tad ji nė neketino versti savęs kovoti su šitokia pagunda.
Tačiau, jei tai įmanoma, šis Lukas buvo dar žavesnis nei vyras, kurį anuomet pažino Anė. Dabar jis spinduliavo kažkokį griežtą žiaurumą, atokumą, kuris ne tik gąsdino, bet ir viliojo.
O jo šypsena!..
Lygios, skulptūriškos lūpos trumpam atidengė baltus ir tobulai lygius dantis – tai buvo pažįstama plėšrūniška šypsena ir, nors trumpa, bet privertė Anės širdį plakti smarkiau ir smarkiau.
Kad ir kaip ten būtų, jai teko su siaubu pripažinti, kad Lukas vis dar ją traukia!
Ji sukando dantis.
– Iš tiesų turiu užbaigti šį skambutį.
Luko pašaipa dingo, jis prisiminė, kad jiems prieš kelias minutes susidūrus ji kalbėjosi su kažkuo, vardu Oliveris.
Su vyru, vardu Oliveris, kuris – žiedų ant ilgų ir lieknų jos pirštų nesimatė – oficialiai šios moters dar nepasiglemžė, nors ji kimiai kalbėjo, kad jį myli.
Jis trumpai linktelėjo.
– Ir pats vėluoju į susitikimą.
Moteris kuo saldžiausiai nusišypsojo.
– Tada man nederėtų jūsų ilgiau laikyti, ar ne?
Šią moterį reikia persimesti per kelį ir gerokai išvanoti jai užpakalį, pamanė Lukas. Nuogą užpakalį. Geidulingą ir putnų nuogą jos užpakalį.
Nuo Luko mintyse pražydusios erotiškos minties jo šlaunys ėmė tvinksėti ir įsitempė, jam sustandėjo, o to vien tik nuo minties apie seksą su konkrečia moterimi nebuvo nutikę jau metų metus.
Lukas ketverius metus stengėsi atkurti tėvo turtą ir verslo imperiją. Ketverius ilgus metus neleido sau nukrypti nuo tikslo, neleido sau domėtis moterimis ir leisti joms jaukti jo planus.
Kad ir kokia ši moteris būtų patraukli, Lukas abejojo, ar ji ilgam išliktų jam įdomi. Bet įžeidi jos natūra išdavė aistrą, kuri – kol išseks – išties galėtų suteikti nemažai smagumo.
– Signorina, – kryptelėjo galva atsisveikindamas, tvirtai įsitikinęs, kad bent keletą dienų dar pasimėgaus jos buvimu prie Gardos ežero.
Sulaikiusi kvapą Anė stebėjo, kaip Lukas nueina arogantiškais, ilgais žingsniais ir koridoriaus gale pasuka į kairę. Jam dingus, nusilpusi atsišliejo į koridoriaus sieną.
Gerasis