Niekada nesakyk „niekada“. Abby Green

paaiškėjo dar daugiau: jis ne tik dailus. Jis – tikras vyras. Vyriškai šiurkštus ir gyvybingas. Jai norėjosi susigūžti arba susikeisti su kuo nors vietomis. Kažkodėl ji pasijuto nesmagiai, tačiau nenorėjo gilintis kodėl. Niekada dar nepatyrė, kad kitas žmogus darytų tokį stiprų fizinį poveikį.

      Šalia Aleksio sėdinti mergina nenustygo vietoje. Magėjo uždėti ranką jai ant alkūnės, kad liautųsi, bet jis susivaldė ir tik sugniaužė kumštį. Labai jau nervinga, pagalvojo prisiminęs, kaip ji susinervino prisėdusi jo saugos diržą.

      Erzino tai, kad apskritai į ją reaguoja. Kad nužiūrėjo, kai mergina sureagavo į jo žodžius. Aleksį, pratusį keliauti prabangiu nuosavu lėktuvu, kito žmogaus artumas tiesiog dusino, nors jei nebūtų toks velniškai jautrus… ir valdytųsi… Karčiai šyptelėjo prisiminęs jam dažnai laidomus užgauliojimus.

      Telefonu jo padėjėjas kalbėjo apie darbotvarkę Londone, tačiau Aleksio žvilgsnis nukrypo į blyškų merginos kelio odos rėželį, švytintį iš po praplyšusių džinsų, ir jis iš paniekos vos nesuprunkštė. Ir kodėl ji tokia apsileidusi? Po tų kelių žodžių, kuriais apsikeitė, jis nepamiršo, kaip bendrakeleivė atrodo – šviesūs plaukai, liaunas kūnas, akiniai. Ir platus nertinis, slepiantis moteriškumo pėdsakus. Dar stebėtinai kimus balsas ir keista tartis.

      Į merginas, vilkinčias nemoteriškais drabužiais, Aleksis nekreipdavo dėmesio. Jo reikalavimai dėl to itin aukšti, juk buvo auklėjamas vienos iš garsiausių pasaulyje drabužių modelių. Motina visados nepriekaištingai dabinosi. Jis susiraukė. Ir vėl apie ją galvoja.

      Susizgribęs, kad negirdėjo nė vieno padėjėjo žodžio, Aleksis staiga nutraukė pokalbį. Šalia sėdinti mergina liovėsi muistytis ir jo kūnas kažkodėl įsitempė. Galėjo persėsti į asmeninį lėktuvą, bet atsisakė. Dabar vėl elgiasi ne kaip visada. Tik kažkas sulaiko. Kažkas, kas slypi viduje.

      Pažvelgęs į merginą, pamatė, kad į didžiulį pilką krepšį ant kelių ji paskubomis grūdo daiktus, kuriuos traukė iš priešais esančio krėslo kišenėlės. Dar vienas akmuo į jos daržą. Aleksis skrupulingai tvarkingas. Pakėlusi akinius juodais rėmeliais mergina prispaudė jais plaukus, ir Aleksis juos nužvelgė.

      Šviesūs, su dulksvai raudonu atspalviu. Keista spalva. Matyt, garbanoti ir neklusnūs, todėl ir surišti aukštai į kuodą, ir Aleksis staiga sugavo save svarstantį, ar seniai ši mergina buvo plaukus išleidusi kristi garbanomis ant kaklo ir veido.

      Kažkur giliai paslėpsniuose jis pajuto sukietėjimą. Merginos veidas irgi nebuvo toks neišsiskiriantis, kaip Aleksis iš pradžių manė. Širdies pavidalo ir išbalęs. Įžiūrėjęs strazdanas ties maža tiesia nosele, jis kažkodėl sutriko. Jau seniai iš arti nematė veido be kosmetikos. Keistai mielas.

      Rankos mažos ir judrios. Mitrios rankos. Trumpais nagais, kad būtų patogu. Aleksį suėmė geismas. Nutvilkė staigus karštis, vos tik pamėgino įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei mažais baltais delnais ji prisiliestų prie jo kūno, glostytų ir glamonėtų. Vaizdas toks kaitinančiai ryškus, kad Aleksiui akimirką užėmė kvapą.

      Mergina netrukus susikrovė daiktus į krepšį, tada, tarsi tik dabar prisiminusi, nusiėmė nuo galvos akinius ir įmetė ten pat.

      Ji tikriausiai pajuto, kad yra stebima – Aleksis pastebėjo, kad ji paraudo. Ir tai dar labiau trikdė. Kada paskutinį kartą matė raustant moterį?

      Šiek tiek loštelėjęs Aleksis pastebėjo, kad jos lūpos putlios ir sodrios. Tokias norisi pabučiuoti.

      – Norite išeiti? – paklausė šiek tiek sumišęs, kad jo balsas skamba taip šiurkščiai.

      Mergina įkvėpė, ir jos nertinis, šiek tiek pakilęs, vėl smuktelėjo žemyn, o jo akys įsisiurbė į kūną po drabužiu. Staiga kilo nenumaldomas noras jį išvysti. Ir jos krūtis. Tas troškimas vis stiprėjo, stebindamas ir jį patį. Juk ką tik viešbutyje išsiskyrė su moterimi – gal jis nenormalus?

      Mergina žvilgtelėjo į jį ir akys susitiko. Aleksis nurijo seiles. Akys be akinių buvo stulbinamai gražios. Migdolo formos. Žalsvai melsvos spalvos. Tarsi Graikijos salas skalaujanti jūra. Šiek tiek žalia, šiek tiek mėlyna. Ilgos tamsios blakstienos ryškiai išsiskyrė blyškiame veide, o antakiai tokie pat dulksvai raudoni kaip ir plaukai.

      Ji buvo nusiteikusi ryžtingai, stipriai įsikibo į krepšį, švelnios lūpos dabar buvo suspaustos, o akys vengė Aleksio žvilgsnio.

      – Atsisėsiu kur nors kitur.

      Aleksis suraukė kaktą. Visas kūnas tam prieštaravo, nors ir kaip nemalonu pripažinti.

      – Kodėl, po galais, norite persėsti į kitą vietą?

      To dar nebuvo nutikę – moteris veržiasi nuo jo pasprukti!

      Aleksis pasitraukė giliau į krėslą. Mergina pražiojo burną, norėdama kažką pasakyti, ir jis išvydo mažus ir lygius dantis. Tarp dviejų priešakinių švietė nedidelė švarplė. Jam netikėtai dingtelėjo, kad norėtų šitaip amžinai sėdėti ir žiūrėti į ją.

      Šį kartą mergina smarkiai paraudo.

      – Na, jūs tikriausiai… pats žinote… – žvilgtelėjo aiškiai sunerimusi.