Sem taip ir sustingo. Žemas balsas… gundantis užsienietiškas akcentas. Nuo tų žodžių iš nuojautos jai per nugarą nubėgo šiurpuliukai, o dubens link plūstelėjo šis tas karštesnio. Pamanė sau, kad pasijuto kvailai, pakėlė akis nuo tuo kartu peržiūrimų rezultatų, ir pamatė Londono universiteto mokslinių tyrimų skyriaus sekretorę.
Oriame veide šelmiškai žibėjo geros akys.
– Gal ką nuveikei šį savaitgalį? O gal turėčiau klausti: su kuo?
Ir vėl Sem nugara nusirito šiurpuliukų banga, bet ji tik nusišypsojo Gertei.
– O kad tai būtų tiesa. Visą savaitgalį praleidau prie Mailo darželio gamtos pažinimo projekto.
Sekretorė nusišypsojo ir atlaidžiai tarė:
– Juk žinai, kad gyvenu viltimi, Sem. Judviem su Mailu reikia, kad atsirastų šaunus vyras, kuris jumis rūpintųsi.
Sem ir toliau šypsojosi sukandusi dantis, kad neimtų įrodinėti, jog jiedviem su Mailu puikiai sekasi ir be jokio vyro. Dabar ji nekantravo atsiliepti į skambutį.
– Sakei, pirma linija?
Gertė mirktelėjo viena akimi ir pradingo, o Sem, prieš pakeldama telefono ragelį ir paspausdama blykčiojantį mygtuką, giliai įkvėpė.
– Daktarė Samanta Rurk.
Keletą sekundžių buvo tylu, tada pasigirdo balsas. Žemas, sodrus, gundantis – be galo įsimintinas.
– Ciao, Samanta, čia Rafaelis…
Šį kartą buvo nebe nuojautos šiurpuliukai, o antausis. Tik jis vienintelis, išskyrus jos tėvą, moterį vadino Samanta – nors, jausmams užplūdus, ir jam išsprūsdavo Sem. Kraujas plūstelėjo kūnu žemyn. Apimta pykčio, kaltės, kančios, geismo bei klastingo švelnumo, Sem pasijuto susipainiojusi ir sumišusi.
Kai dar kartą pasigirdo balsas, šį kartą ramesnis, ji susivokė, kad jam dar neatsakė.
– Rafaelis Falkonė… turbūt nebeprisimeni?
Lyg būtų įmanoma pamiršti!
Ji suspaudė telefono ragelį ir su vargu ištarė:
– Ne… Noriu pasakyti, taip. Prisimenu.
Ją suėmė isteriškas juokas. Kaip gali pamiršti šį vyrą, jei kasdien mato mažytę jo kopiją – panašų veidelį ir žalias akis?
– Bene, – tuojau pasigirdo atsakymas. – Kaip gyvuoji, Sem? Dabar turi daktaro laipsnį?
– Taip… – Sem širdžiai darėsi kažin kas keisto, ji pradėjo taip smarkiai plakti, jog ėmė trūkti oro. – Man suteikė daktaro laipsnį, kai… – Ji užsikirto, o neištarti žodžiai aidėjo galvoje. …kai įsiveržei į mano gyvenimą ir sudaužei jį į šukes. Ji sukaupė drąsą, susitvardė ir tarė tvirtesniu balsu: – Man suteikė daktaro laipsnį, kai mudu išsiskyrėme. Kuo galėčiau padėti?
Vėl sukilo isterijos banga: gal jam padės, jei pasakysiu, kad jis turi sūnų?
– Esu Londone, nes Jungtinėje Karalystėje įkūrėme Falkonės automobilių pramonės centrą.
– Tai… puiku, – tarė Sem šiek tiek nutęsdama žodžius.
Netikėtai jai šovė į galvą su kokiu svarbiu žmogumi kalbasi, ir ji sustingo. Rafaelis Falkonė. Londone. Ją susirado. Dėl ko? Dėl Mailo? Jos sūnaus, jos gyvenimo džiaugsmo? Savo sūnaus?
Sem iš karto kilo nelabai logiška mintis, kad Rafaelis tikriausiai žino, tačiau tuojau pasistengė nusiraminti. Jei žinotų, Rafaelis Falkonė paskambinęs nekalbėtų tokiu abejingu balsu. Ji turi juo atsikratyti, ir – tuojau pat. O tada pamąstyti.
– Paklausyk… malonu, kad paskambinai, bet šiuo metu turiu gana daug darbo…
Rafaelio balse vėl pasigirdo šaltukas.
– Tau net neįdomu, dėl ko paskambinau?
Baimė nuvilnijo Sem per nugarą, nes prieš akis stojo mylimo tamsiaplaukio sūnaus paveikslas.
– Aš… na… manau, įdomu. – Ji, rodos, nebegalėjo suteikti balsui daugiau abejingumo.
O Rafaelis kalbėjo neperprantamai.
– Ketinau tau pasiūlyti darbą Falkonės automobilių pramonėje. Tavo dabar atliekami tyrimai kaip tik iš tos srities, kurią mes ketiname plėsti.
Nuo apėmusio siaubo Sem stačiai susuko vidurius. Kadaise ji dirbo šiam vyrui, o nuo to laiko daug kas pasikeitė. Moteris tarė lediniu balsu:
– Apgailestauju, bet tai neįmanoma. Esu įsipareigojusi dirbti universiteto labui.
Kelias sekundes tvyrojo įtempta tyla, paskui Rafaelis trumpai atsakė.
– Suprantu.
Sem galėjo lažintis, jog Rafaelis tikėjosi, kad ji iš dėkingumo puls jam po kojų, net jei tai tik darbo pasiūlymas, o ne kas nors asmeniško. Tokį poveikį Rafaelis Falkonė darė kitoms moterims. Jis visai nepasikeitė. Nepaisant to, kas tarp jųdviejų įvyko.
Išeinant jo ištarti žodžiai tebetvyrojo ore ir skambėjo lyg būtų pasakyti vakar: Taip tik geriau, cara. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, argi ne taip?
Tuokart vyras taip akivaizdžiai troško, kad Sem su juo sutiktų, kad ji taip ir padarė, vangiai pritardama bejausmiu balsu. Ją buvo apleidę visi jausmai. Galima buvo justi, kaip jį apėmė palengvėjimas. Samanta to dar nepamiršo, ir tai tik patvirtina jos įsitikinimą, kad apsisprendė teisingai pati viena prisiėmusi visą atsakomybę dėl Mailo. Net jei ir taip, ją ėmė graužti sąžinė: Turėjai jam pasakyti.
Sem vėl apėmė siaubas, kad Rafaelio Falkonės darbo pasiūlymas sukėlė jai sąžinės priekaištų.
– Paklausyk, išties turiu nemažai darbo. Jei nieko prieš?..
– Net nenori apie tai pasikalbėti?
Sem prisiminė, kaip jai buvo sukilęs įtūžis, kai Rafaelis kuo aiškiausiai parodė, kad visai ja nesidomi, ir trumpai atšovė:
– Ne, nenoriu. Sudie, SignorFalcone.
Sudie, Signor Falcone, – ir tai iš taip artimai jo pažįstamos moters lūpų.
Gana ilgai Rafaelis žiūrėjo į telefono ragelį, kurį tebelaikė rankoje. Dar nesuvokdamas, kad Sem ką tik baigė pokalbį. Kitos moterys niekada pirmos nepadėdavo ragelio.
Suspaudęs lūpas Rafaelis padėjo telefoną. Juk Samanta Rurk nebuvo tokia kaip kitos. Iš pat pradžių ji atrodė kitokia. Jis nenustygo vietoje, pakilo nuo krėslo ir nužingsniavo prie didžiulio lango, pro kurį buvo matyti visa gamykla naujajame Jungtinės Karalystės centre Londono priemiestyje. Bet nors kartą Rafaelį domino ne ten vykstantys darbai.
Samanta Rurk atvyko stažuotis į jo gamyklą Italijoje baigusi automobilių mechaninės inžinerijos magistro studijas. Buvo jauniausia ir vienintelė moteris grupėje. Nepaprastai gabi bei protinga. Be jokios sąžinės graužaties būtų ją įdarbinęs ir mokėjęs tokį užmokestį, kokio būtų paprašiusi, kad tik pas jį dirbtų… Tačiau jis prarado sveiką protą.
Neteko nuovokos dėl jos dėmesį patraukiančio smalsumo, aukšto ūgio bei lieknos figūros. Pakvaišo dėl jos nuolat dėvimų vyriškų drabužių, kuriuos troško nuplėšti, kad pamatytų visus numanomus, bet po jais slepiamus apvalumus. Ėjo iš proto dėl tobulos šviesios keltiškos odos ir tų didžiulių migdolo formos akių dailių bruožų veidelyje. Pilkos Sem akys… kaip jūra per audrą.
Kaip ji pakeldavo akis ir parausdavo, kai jis sugaudavo jos žvilgsnį, kaip mažais baltais dantukais suspausdavo savo apatinę lūpą… Ką jau kalbėti apie krintančius šviesius tarsi medus plaukus, kuriuos mėgdavo