– Vaikine, ką tu nori pranešti Raziui Al Zekiui? – pasiteiravo Seilemas. Jis buvo Razio brolis ir retai palikdavo jį vieną.
– Man reikia pasikalbėti su juo asmeniškai. – Žodžiai buvo neaiškūs, vos girdimi. – Mes turime pasikalbėti akis į akį, nes tai, ką aš pasakysiu, svarbu tik mudviem.
– Tokie kaip tu negali prisiartinti prie Razio Al Zekio net per atstumą, kad galėtų pamoti jam ranka, juo labiau pasilikti su juo dviese, ir tu turėtum džiaugtis. Jis suėstų tave gyvą, – pasibjaurėjęs suniurnėjo šalia stovintis sargybinis.
– Man nesvarbu, ką jis padarys išgirdęs tai, ką noriu pasakyti. Prašau nuvesti mane pas jį.
Vaikinas nulenkė galvą ir kažkas jo siaurų pečių linijoje patraukė Razio dėmesį. Nepaisydamas Seilemo pastangų sustabdyti jis žengė į priekį.
– Tai tu nebijai?
Trumpam stojo tyla. Iš dykumos pūtė vėjas, keldamas smėlį ir plaikstydamas vaikino apsiausto skvernus. Jis beviltiškai bandė juos nutverti.
– Aš bijau. Bet ne Razio Al Zekio.
– Tada tave reikia paauklėti. – Sargybinis pastatė belaisvį ant kojų ir šis aiktelėjo iš skausmo. – Mes uždarysime jį per naktį, o ryte vėl apklausime.
– Ne! – Vaikinas stipriai pasimuistė vyro gniaužtuose. – Ryte bus per vėlu. Man reikia pasikalbėti su juo dabar. Prašau. Nuo to priklauso Taškano ateitis.
Razis smalsiai žiūrėjo į vaikiną, pusiau prisidengusį apsiaustu, kuris buvo jam gerokai per didelis.
– Nuveskite jį į mano palapinę.
Seilemas, Abdulas ir sargybiniai nepatikliai pažiūrėjo į jį.
– Veskite, – ramiai paragino Razis, tačiau sargybiniai vis tiek dvejojo.
– Mes pirma nuodugniai jį apieškosime…
– Nuveskite jį į mano palapinę ir palikite mus vienus.
Abdulas palietė jam ranką ir tyliai tarė:
– Jūsų didenybe, anksčiau aš niekada neabejodavau jūsų sprendimais, bet dabar prašau leisti sargybiniams būti kartu su jumis.
– Nejaugi manai, kad aš nesugebėsiu apsiginti nuo perpus už mane mažesnio ir lengvesnio padaro?
– Aš manau, jog šiame žaidimo etape Hasanas pamėgins ką nors iškrėsti. Jis išsigandęs ir apimtas nevilties, o į neviltį puolusio žmogaus negalima nuvertinti. Nujaučiu, kad jis kažką rezga.
– Abdulas teisus, aš eisiu su tavimi, – griežtai pasakė Seilemas.
– Tavo meilė ir ištikimybė man reiškia daugiau, nei tu įsivaizduoji, tačiau turi pasitikėti manimi. – Razis uždėjo ranką broliui ant peties.
– Jeigu tau kas nors atsitiks…
Razis jautė, kaip atsakomybės našta prislegia pečius. Jis geriau už kitus žinojo, jog ne viską galima žadėti.
– Pasirūpink, kad man niekas netrukdytų. – Rankos mostu liepęs sargybiniams pasišalinti jis įėjo į palapinę. Tada nuleido angos uždangalą, kuris prislopino vėjo gausmą ir paslėpė juos nuo smalsių akių.
Vaikinas klūpėjo tolimajame palapinės kampe, jo rankos buvo surištos. Razis minutėlę jį stebėjo, paskui priėjo ir peiliu greitai perpjovė virvę.
– Stokis.
Belaisvis sudvejojo, paskui grakščiai atsistojo, tačiau beregint vėl susmuko.
– Nemanau, kad galėsiu išstovėti… – išspaudė pro sukąstus dantis. – Man kojos nutirpo nuo jojimo, paskui nukritau ir susižalojau kelius.
Razis pažvelgė į gležną kūną prieš save.
– Sakyk, ko tau reikia.
– Aš nekalbėsiu su niekuo kitu, tik su Raziu Al Zekiu.
– Tai kalbėk, – švelniai paragino Razis ir apstulbęs vaikinas pakėlė galvą.
Juodos akys išsiplėtė iš nuostabos po apsiausto gobtuvu.
– Ar tai jūs?
– Čia aš užduodu klausimus. – Razis įsikišo peilį į makštį. – Ir pirmiausia noriu sužinoti, ko moteris slankioja vidurnaktį aplink mano palapinę. Ko jūs, princese, be apsaugos atvykote į liūto narvą?
Leila kentėjo skausmus. Nukritusi nuo arklio susitrenkė ir dabar ją kamavo kūno skausmai, bet dar labiau kankino mintis, kad jos sesuo dingo ir dabar viena klaidžioja neaprėpiamoje tuštumoje, toje saulės išdegintoje dykynėje, o dėl to kalta tik ji, vyresnioji sesuo.
Juk tai ji sugalvojo tokį kvailą, tiesiog beprotišką planą. Ji, nors niekada nesielgdavo kvailai ir beprotiškai. Prieš priimdama sprendimą, Leila išanalizuodavo visas aplinkybes, o šįkart pasielgė impulsyviai. Tai tik įrodo, kad negalima nepaisyti atsargumo.
Jau geriau Hasanas išsiųstų Jazminą į Ameriką. Tada Leila bent žinotų, jog ji gyva.
Štai kaip viskas baigėsi: Jazmina dingo, o ji yra įkalinta Razio Al Zekio stovykloje dykumoje, tapo belaisve žmogaus, kuris turi daug daugiau priežasčių jos nekęsti nei kiti.
Vyro, kuris suprato, kas ji tokia.
Žiūrėdama į šaltas tamsias jo akis Leila staiga suvokė, ką iš tikrųjų reiškia posakis: būti tarp kūjo ir priekalo. Jos giminaitis buvo priekalas, o šis vyras – kūjis. Jis stovėjo plačiai išsižergęs, gražus ir rimtai žvelgė į ją. Kūnas buvo raumeningas kaip kario, pečiai platūs, tvirti. Leila žinojo, kad jis daug iškentėjo, tačiau dabar veide nebuvo matyti nė pėdsako kančios. Šis vyras nepalūžo, atrodė sveikas ir tvirtas – bent jau iš išvaizdos. Jame nebuvo matyti švelnumo. Nei pažeidžiamumo. Net anksčiau, kai jis dar nebuvo atskleidęs, kas toks yra, Leila suprato: tai gaujos vadas. Atrodė pasitikintis savimi ir autoritetingas – aiškiai gimęs vadovauti kitiems, ir nors Leila nieko kito nesitikėjo, jis ją baugino.
– Jūs iš karto supratote, kas aš esu?
– Per penkias sekundes. Jūsų veidas įsimintinas, princese. Itin išraiškingos akys.
Leilai tai buvo pirmas komplimentas gyvenime ir ji labai nustebo.
Apie jį iš laikraščių ji sužinojo ir įsidėjo į atmintį viską – nuo gimimo dienos ir vietos iki įspūdingos karinės karjeros ir inžinerinio išsilavinimo. Jis buvo prityręs raitelis ir arabų veislės arklių žinovas. Ji visa tai žinojo, tačiau suprato: faktai nedaug tepasako apie žmogų.
Jie neatskleidžia, kad jo akys juodesnės už dykumą naktį, kad spaudoje aprašyta jo kaip vado galia – tik menkas šešėlis to, ką ji pamatė tikrovėje. Neatskleidžia, jog šios akys geba permatyti žmogų kiaurai – iki pat esybės gelmių. Neperspėja, kad jas pamačius širdis pradeda trankytis kaip šimto laukinių arklių kanopos jiems lekiant per bekraštę dykumą.
Leila greitai suprato: biografijos faktų ir gebėjimų sąrašas neperteikia šio dykumų karaliaus stiprybės ir žavesio.
Sutrikusi, kad iš spaudoje pateiktos informacijos ji susidarė neišsamų vaizdą, Leila prisiminė, ką jai sakė sesuo apie sklandančius gandus. Neva Razis Al Zekis pažinojo moteris. Prieš įsimylėdamas jis mėgo šėlioti, o paskui viską paslėpė po devyniais užraktais. Visas emocijas. Visus jausmus.
– Kaip jūs mane atpažinote?
– Aš privalau pažinti savo priešus.
– Aš nesu jūsų priešininkė. – Ar ji galėjo kaltinti jį už tai, kad taip galvoja?