Peitonas padarė išvadą, kad lova veikiausiai priklauso moteriškos lyties atstovei. Patalai kvepėjo pernelyg gardžiai, kad būtų vyro, o tapetai, kaip pasivertęs ant nugaros suprato, buvo ornamentuoti rožėmis, sietynas virš galvos varvėjo krištolo pynėmis. Apžvelgęs kambarį jis rado ir daugiau moteriškumo įrodymų: itin moterišką tualetinį staliuką ir spintą, kurie stovėjo kambario kampe greta vienintelio lango – šis taip pat buvo padabintas volais nėrinių.
Vadinasi, vakar jis pateko pas keistą moterį. Nieko naujo, – pagalvojo Peitonas, – išskyrus tai, kad patekti į namus pas nepažįstamą moterį buvo labiau tikėtina jaunystėje. Na, trisdešimt ketveri – ne tokia jau ir senatvė, po galais, bet tokiame amžiuje dauguma vyrų ima kurti šeimas ar bent jau susivokia, ko nori iš gyvenimo. Ir Peitonas didesnę dalį plano buvo įvykdęs, bet… Tiek to, gal visgi dar nebuvo iki galo susitupėjęs. Ir gal nebuvo iki galo supratęs, ko nori. Jis jau buvo beveik atsilakstęs, daugmaž susivokęs savyje. Po galais, argi ne todėl ir grįžo į miestą, į kurį buvo prisiekęs negrįžti?
Čikaga. Dieve. Kai paskutinį kartą čia lankėsi, jam buvo aštuoniolika, tada jis labiau panėšėjo į padūkusį opšrų. Vos baigęs mokyklą, nė nesulaukęs baigimo ceremonijos pabaigos patraukė į autobusų stotį, pakelėje stabtelėdamas tik tam, kad į pirmą pasitaikiusį šiukšlių konteinerį sugrūstų absolvento kepuraitę ir apsiaustą. Neužsuko atsisveikinti net į namus. Po galais, juk namuose niekam nerūpėjo, kuo jis užsiima. Nerūpėjo niekam visoje Čikagoje.
Peitonas su nuovargiu atsiduso. Taigi, pradėkime rytą nedidele paaugliška melodrama.
Jis skubiai atsisėdo ant lovos krašto ir nuleido ant žemės kojas. Švarkas ir kaklaraištis tvarkingai kabėjo ant kėdės, batai buvo pastatyti prie lovos ten, kur dabar karojo jo kojos. Susiglamžę marškiniai ir kelnės tebebuvo nepriekaištingai susagstyti, diržas taip pat. Akivaizdu, kad naktį nieko nepageidaujamo neįvyko, todėl su trupučiu sėkmės turėjo pavykti išvengti bet kokių trikdančių akimirkų – vos išsiaiškins, kas šių namų šeimininkė.
Tyliai išėjęs iš miegamojo, jis pasuko į vonios kambarį dešinėje. Atsukęs vandens čiaupą, kelis kartus vandeniu apsišlakstė veidą. Šitai padėjo pasijusti geriau. Atvaizdas veidrodyje sakė ką kita – Peitonas atrodė siaubingai. Bet jautėsi šiek tiek geriau.
Atidaręs veidrodį Peitonas aptiko siaurą spintelę, kurioje rado skysčio burnai skalauti, ir pasijuto dėkingas. Bent tai turėjo panaikinti burnoje juntamą dvėselienos skonį. Suradęs šukas jis persibraukė jomis per plaukus ir pasistengė išsilyginti marškinių raukšles.
Išėjęs iš vonios kambario ir užuodęs kavos aromatą Peitonas patraukė jo kryptimi į virtuvę, kuri buvo ne ką didesnė už elektroną. Virš viryklės degė šviesa, padėjusi jam susiorientuoti. Sieną puošė vienas vienintelis kalendorius su Italijos vaizdais, bet šaldytuvo durelės buvo nusagstytos įvairiausiomis popieriaus skiautėmis: skrajute, reklamuojančia būsimą Italijos filmų festivalį Patio kino teatre, iškarpomis iš moteriškų drabužių žurnalo, atvirlaiškiu, primenančiu, kad artėja apsilankymas pas ginekologą.
Kavos aparatas veikiausiai buvo su laikrodžiu, nes virtuvėje be Peitono daugiau nieko nebuvo. Žvilgtelėjęs į laikrodį jis pamatė, kad dar tik penkios ryto. Tai puikiai paaiškino, kodėl virtuvėje nėra nė gyvos dvasios. Kadangi kavos aparatas buvo nustatytas šiam laikui, galima buvo spėti, kad tas, kas čia gyvena, paprastai keliasi šią siaubingai ankstyvą valandą.
Vienu žingsniu perėjęs virtuvę Peitonas išėjo pro duris kitame jos gale ir atsidūrė svetainėje, kuri dydžiu beveik nelenkė miegamojo. Iš gatvės pro užuolaidas sklindančios šviesos pakako, kad išryškėtų lempos siluetas, kurio link jis ir buvo beeinąs, bet dešinėje išgirdo garsą. Tai buvo bundančios, bet busti nepasiruošusios moters skleidžiamas garsas, tylus pro lūpas išpučiamo oro šlamesys, atmieštas irzlaus inkštimo. Prietemoje Peitonas tik vargiai įžiūrėjo ant sofos gulinčios moters figūrą.
Per daugelį metų jam buvo tekę atsidurti ne vienoje nederamoje situacijoje, kurių dauguma buvo susijusios su moterimis, bet dabar jis nė nenutuokė, kaip elgtis. Nežinojo, nei kur esąs, nei kaip čia atsidūręs, nei kas ta moteris, po kurios stogu jis praleido naktį. Gal ji ištekėjusi? Gal, po galais, kokia nors maniakė žudikė? Miegančioji vėl išleido tylų, pusiau sąmoningą garsą, ir Peitonas padarė išvadą, kad ji jokiu būdu negali būti maniakė žudikė. Peiliais besidarbuojantys žmonės negali būti tokie žavūs. Be to, jeigu ji miega čia, o jis miegojo jos miegamajame, vargu ar turėtų jaustis dėl ko nors kaltas, tiesa? Išskyrus tai, kad užėmė jos guolį, užuot miegojęs ant sofos. Ir tai, kad taip begėdiškai jos akivaizdoje užmigo.
Tai kas gi, po galais, nutiko praeitą naktį? Peitonas ėmė lėtai analizuoti įvykius. Iš Čikagos jis išvyko prieš gerus penkiolika metų Greyhound autobusu, o grįžo privačiu lėktuvu. Savo privačiu lėktuvu. Jaunystėje jis buvo benamis šuva, o štai suaugęs… Ak, ir ką gi jis mėgino apgauti? Net suaugęs jis tebebuvo benamis šuva. Štai kodėl grįžo į Čikagą.
Vienaip ar kitaip, vakar, vos išlipęs iš lėktuvo, jis tiesiu taikymu patraukė į Mičigano aveniu esantį Intercontinental viešbutį. Šitai atminė kuo aiškiausiai, nes Intercontinental buvo viena tų vietų, A) į kurią jis nė už ką nebūtų išdrįsęs įkelti kojos vaikystėje; B) iš kurios, vaikystėje pamėginęs įkelti koją, būtų buvęs išspirtas. Argi nejuokinga, kad vakar jo platininė kortelė ten buvo priimta be menkiausio cyptelėjimo?
Toliau jis prisiminė, kaip įėjo į apartamentus, nusviedė ant plačios lovos lagaminą, priėjo prie lango ir atitraukė užuolaidas. Prisiminė žiūrėjęs į Mičigano aveniu, į apšviestus dangoraižius ir brangiausias parduotuves, kurios tada, kai dar čia gyveno, buvo ne jo nosiai. Visas rajonas buvo ne jo nosiai. Nepaisant visko, į šią miesto dalį jis ateidavo penkias dienas per savaitę devynis mėnesius per metus, nes būtent čia buvo Emersono akademija. Likusias dvi savaitės dienas ir tris metų mėnesius jis būdavo priverstas pasilikti su sava paderme atšiaurioje pietinėje miesto dalyje, kurioje ir užaugo.
Žiūrėdamas pro tą viešbučio langą, Peitonas dar kartą skaudžiai išgyveno paauglystę šioje Čikagos dalyje ir pajuto aštrų skirtumą tarp praeities ir dabarties. Kad ir kaip tada neapkentė Emersono, visada su malonumu aštuonioms valandoms per dieną ištrūkdavo iš namų. Vakar, stebėdamas ryškų, vartotojiškumo ženklu pažymėtą Mičigano aveniu, Peitonas ironiškai nusikėlė į savo senąjį rajoną. Užuodė garažo, virš kurio su tėvu gyveno ir kuriame dirbo, tepalų ir benzino dvoką. Kad susitaupytų pinigų koledžui, tame garaže jis praleido kiekvieną nuo mokyklos atliekamą minutę. Girdėdavo trupančio priemiesčio kraštovaizdį skrodžiančių policijos automobilių sirenas, regėdavo klajojant pavojingas gaujas, kurioms šis rajonas atrodė puiki vieta treniruotis. Ir vėl ant odos juto suodžius, burnoje dūmų, kurie kamuoliais vertėsi iš gretimo fabriko kaminų, skonį. Paskui…
Paskui jis mintimis nusikėlė į Emersoną, kur dėl aukštesnio nei vidutinis mokymosi vidurkio ir beatodairiškos drąsos ledo ritulio aikštelėje laimėjo vietą Emersono akademijos ledo ritulio komandoje drauge su visa stipendija. Ak, kaip jis nekentė tos mokyklos. Ji knibždėte knibždėjo mėlyno kraujo lepūnėlių, kurių ateitis buvo aprūpinta kaupiamaisiais indėliais ir kurie gerokai lenkė Peitono turtingumo sąvoką. Bet jam neabejotinai patiko čia vyraujanti švara ir šviesa, grindų vaško kvapas ir Calvin Klein kvepalų aromatas. Patiko pamokų metu tvyranti tyla ir tai, kaip sklandžiai viskas vyko. Buvo gera kartą per dieną padoriai pavalgyti ir jaustis saugiai, net jeigu ir trumpam.
Taip, tada jis sau to nepripažino. Niekam nepripažintų ir dabar. Bet buvo pernelyg protingas, kad nesuprastų, kad tokios mokyklos kaip Emersono akademija išduotas diplomas stojant į koledžą atrodys kur kas solidžiau nei yrančioje valstybinėje mokykloje, kurią priešingu atveju būtų lankęs, įgytas vidurinis išsilavinimas. Turčių vaikus