Viskas, kas jai skirta. Emily McKay

gi. Kažkas nesuprantama.

      Megė žengė dar keletą žingsnių link durų.

      – Aš… hm…

      – Neišeik, – paprašė Lanė. O kiti bijojo net krustelėti, lyg Megė būtų kokia išsigandusi stirna.

      Puiku. Jai neleidžiama išeiti. Atsitiktinai dėl jos kaltės apalpo turtinga nėščia moteris, ir dabar jie stengiasi ją sulaikyti, kad iškviestų policiją ar padarytų ką nors panašaus. Nors turbūt ji pernelyg įtari.

      Poršija pamažu atsigavo, sudejavo ir pasikėlė ant alkūnių.

      – Kodėl negaliu eiti? – neryžtingai paklausė Megė.

      – Ir vėl. – Poršija apsižvalgė aplinkui ir sumirkčiojo. – Ar ką praleidau?

      Kuperis, laikydamas apglėbęs ją per pečius, nubraukė jai nuo akių plaukus.

      – Dar nebuvai taip ilgai apalpusi.

      Lanė pasinaudojo tuo, kad buvo nukreiptas dėmesys, žengė žingsnį pirmyn ir pačiupo Megę už rankos.

      – Negali išeiti, nes esi prarastoji Holisterio duktė. Esi jų sesuo!

      – Žinau, kad esu jų sesuo. O iš kur jie tai žino?

      Ir vėl visi atsigręžė ir tarė:

      – Tu žinai?

      Antras skyrius

      Praėjus pusei valandos, kai Megė vos pati nenualpo, Keinai iš prieškambario ją įviliojo į skoningai įrengtą priimamąjį priekiniame korpuse. Daltonas pilstė gėrimus. Visus kitus jis kuo puikiausiai pažinojo, tad nereikėjo teirautis, kokio gėrimo kas norėtų, bet kai atėjo Megės eilė, dūrė į ją žvilgsniu ir klausiamai pakėlė antakius.

      – Prašau vandens. – Megei reikėjo išlaikyti blaivų protą. Motina buvo įkalusi į galvą vieną dalyką: turtuoliai it nuodingos gyvatės, o Keinai iš jų pavojingiausios. Jie – koralinės gyvatės. Mirtinai pavojingos kaip barškuolės, tik dukart piktesnės.

      Daltonas padavė Megei stiklinę vandens ir mostelėjo į krėslą su lenkta atkalte, bet ji liko stovėti. Poršija su Sidne įsitaisė ant sofos priešais tą krėslą. Lanė sėdėjo kitame krėsle netoliese, o Daltonas stovėjo šalia. Kiti du vyrai vaikštinėjo po kambarį. Megei to tik ir betrūko, kad sėdėtų pavojaus akivaizdoje.

      – Gerai, dar pakartokite, kodėl manote, kad aš – jūsų sesuo.

      Ir vėl atsiliepė Poršija.

      – Savaime suprantama, tave akys išduoda.

      – Akys?

      – Tavo akys tokios pat mėlynos kaip visų Keinų. – Grifinas parodė pirštu sau į akį. Tada mirktelėjo Megei. – Labai savitos. Visų Keinų tokios.

      – Darote prielaidą, kad aš – jūsų sesuo, nes esu mėlynų akių? Negirdėta kvailystė! Milijonai žmonių turi mėlynas akis.

      – Tiesą sakant, maždaug penki milijonai. – Visi atsigręžė į Poršiją. Ši gūžtelėjo pečiais. – Aš pasidomėjau. Tokios mėlynos akys kaip tavo ypatingos.

      – Bet tai neleidžia daryti išvados, kad aš – Keinų giminės atžala.

      Daltonas pasilenkė ir atsirėmė į žmonos krėslo atkaltę.

      – Bet tu iš tiesų esi Keinų giminės atžala. Argi ne taip?

      Megė pažvelgė į vandens stiklinę ir ją pasukiojo, kad išjudintų ledukus.

      – O jei esu?

      – Mes tavęs ieškome.

      – Regis, – pridūrė Poršija, – tu visur kaišioji nosį, kad kuo daugiau apie mus sužinotum.

      Akimirką Poršija ir Megė stebeilijo viena kitai į akis, tada Megė nudūrė akis į savo vandens stiklinę. Žinoma, Poršija teisi. Prieš metus atsibeldusi į Hjustoną Megė tenorėjo susivokti Keinų aplinkoje. Jai reikėjo pajusti, kokioje beviltiškoje padėtyje turėtų atsidurti, kad nueitų pas juos prašyti pinigų. Net susipažino su Poršija – aišku, prisistatė ne savo pavarde – ir su ja pasikalbėjo. Ir buvo tikra, kad Poršija tada nieko neįtarė!

      Megė prisivertė vėl dirstelėti į Poršiją. Ši nepravėrė burnos – neišsidavė, kad jiedvi buvo susitikusios, bet jos akyse suspindo pergalės kibirkštėlės.

      Po kelias akimirkas trukusios tylos Lanė ir Sidnė pažvelgė susirūpinusios viena į kitą. Prabilo Sidnė.