Išnaršęs aprašą skersai išilgai, Matėjus nusviedė aplanką ant betoninių grindų šalia kušetės. Įrėmęs sau į šlaunį butelį alaus, pakėlė akis į Manhatano dangų, kuris, regis, niekada iki galo nesutemdavo. Galvoje šmėstelėjo prisiminimas, kaip visi trys broliai – Rikardas, Gabrielis ir Matėjus – žengia į antrų didžiausių Europos oro linijų posėdžių salę. Toji diena Paryžiuje buvo jų galimybė palikti įrantą despoto tėvo Antonijaus keturiasdešimt metų trukusio kompanijos valdymo istorijoje. Rikardui, naujai paskirtam į vadovo postą, tai buvo pirmas aukšto lygio sandoris. Užsitikrinę septynių milijonų dolerių vertės kontraktą, kuris De Kampams žadėjo teisę aprūpinti oro linijas šeimos gamybos vynais, broliai jautėsi pakylėti, nešami adrenalino bangos.
Sėkmingai atlikę pristatymą, jie išėjo į vietinį barą atšvęsti. Adrenalinui išsivadėjus, Matėjų vėl užliejo gilus sielvartas dėl neseniai patirtos geriausio draugo Džiankarlo žūties. Tą vakarą niekas negelbėjo, skausmas ir kaltės jausmas nenorėjo trauktis. Stengėsi brolių akivaizdoje atrodyti linksmas, tačiau galiausiai turėjo ieškoti paguodos gražios moters glėbyje. Nelaimei, toji moteris buvo Džordžo Fonteno, vyriausiojo oro linijų kompanijos vadovo, dukra. Dirbo jo įmonėje ir buvo vykdytojų komandos, paskirtos gludinti sandorį su vynų tiekėjais, narė. Andželika Fonten jau posėdžių salėje neslėpė simpatijos Matėjui. Šiam pasirodė, kad vadovo dukra – suaugusi, pati gebanti priimti sprendimus. Bet kai kitą rytą jai prisipažino nesidomįs ilgalaikiais santykiais, Andželika nudrožė tiesiai pas tėvą, ir De Kampų galimybė tiekti vynus daugiau nei pusei milijono skrydžių per metus nuplaukė kartu su ja.
Andželika jį išvadino bejausmiu šunsnukiu. Džordžas Fontenas pasiuto. Tai buvo didžiausia vertinimo klaida per visus trisdešimt dvejus Matėjaus gyvenimo metus. Prisiminęs brolių veidus Džordžui Fontenui atšaukiant susitarimą, Matėjus pasimuistė kėdėje – vaizdinys net fiziškai buvo skausmingas, įsideginęs atmintyje tarsi negyjantis randas. Kaip ir jį lydintys jausmai. Šokas. Nesugebėjimas patikėti tuo, kas įvyko. Nusivylimas.
Šis buvo visų blogiausias.
Matėjus nelygiu judesiu pastatė ant betoninių grindų butelį. Taip, tada jis kentė baisius sielos skausmus. Kita vertus, kaip Rikardas ir sakė, tai neturėjo pakišti jam kojos.
Atrėmęs galvą į kėdės atlošą, žiūrėdamas į vienintelę danguje mirksinčią žvaigždę, tarsi kelrodį į atpirkimą, Matėjus žinojo, kad tai jo galimybė numaldyti ramybės neduodančius demonus. Judėti pirmyn. Privalėjo laimėti, net jeigu už pergalę turėjo atiduoti gyvybę. Nepaisant visai nepalankių aplinkybių.
Antras skyrius
Čikagos Haidparko kaimynystėje stūksantis neokolonijinio stiliaus raudonų plytų Voreno Deiviso namas ankstyvo vakaro šviesoje skleidė amžiaus senumo eleganciją. Po neįtikėtinai karštos dienos, kurią oras alsavo drėgme, o temperatūra vidurdienį siekė kone keturiasdešimt laipsnių Celsijaus, miestą klojusi migla tik dabar, vakarėjant, ėmė sklaidytis. Abipus vilos lyg sargybiniai stūksančių ilgakamienių pušų viršūnėmis sušlamėjęs vėsą pranašaujantis vakaro vėjelis gaivia versme plūstelėjo pro atvirą langą į Kvin Deivis, stebinčios, kaip keleto didžiausių alkoholį gaminančių kompanijų vadovai atvyksta į susipažinimo vakarą, kambarį.
Nors dabar oras jau buvo gerokai vėsesnis, susitelkę pasaulio galingųjų žvilgsniai žadėjo karštas varžybas. Tokiems vyrams visų svarbiausia – laimėti. Su vienu tokių – didžiausiu Vorenų alfa – prabėgo visas jos gyvenimas. Ir negalėjo paneigti esanti jų moteriškas atitikmuo. Bet tam, kad išgyventų, turėjo būti atkaklesnė, tvirtesnė ir labiau susitelkusi nei jie. Moteris karė vyrų pasaulyje.
Kvin nekantravo pamatyti, kaip vyrai varžysis. Kaip per kraštus liesis testosteronas.
Visi iki vieno, vilkintys pagal užsakymą siūtus kostiumus, pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis, vos atvykę pakėlė akis į terasoje plevėsuojančią Amerikos vėliavą ir neabejotinai vėl priminė sau jos svarbą. Vorenas Deivisas buvo nacionalinis Amerikos didybės simbolis – milijonierius filantropas, daugiau turto išdalijantis nei pasiliekantis, patriotas, finansų genijus, teikiantis patarimus prezidentams pinigų politikos klausimais ir dalyvaujantis socialinių pokalbių laidose. Jis buvo tasai, kurį visi troško pažinti. Kuriam buvo mokama trys su puse milijono dolerių vien už galimybę drauge papietauti labdaros aukcione benamiams, viliantis, kad bent dalelė jo spindesio dulkių nusės ir ant jų.
Jis buvo ir tasai, kuris – taip lėmė likimas – drauge su airių kilmės žmona Saila dar kūdikystėje įsivaikino Kvin, nes tėvai ja pasirūpinti nepajėgė. Bet praėjus vos metams po to, kai pora parsivežė kūdikį namo, Saila, po metų metus trukusių nesėkmingų vaisingumo gydymo procedūrų, stebuklingai pastojo ir pagimdė Kvin seserį Tėją, kuri jai tapo kartu ir geriausia drauge.
Neapsispręsdama, kuri šukuosena tinka labiau, Tėja vis dar staipėsi priešais veidrodį. Kvin nusivaipė ir atsistūmė nuo lango.
– Maldauju, pagaliau apsispręsk.
Pašnairavusi į savo atvaizdą veidrodyje, Tėja dramatiškai atsiduso.
– Ir kaip apsispręsti, kuris iš šių keturių nuostabių vyrų yra verčiausias dėmesio? Tai veikiausiai turėtų būti viena tų geriausių tėvelio minčių. Turiu galvoje, jis juk turi dvi netekėjusias dukteris.
Kvin santuoka su Džulijanu buvo oficialiai nenusisekusi, tad dabar, taip, ir ji priklausė netekėjusiųjų kategorijai. Tačiau antrą kartą pakartoti tos pačios klaidos ji tikrai neketino.
– Šis vakaras skirtas susipažinti su galimais partneriais, – paaiškino ji savo seseriai veterinarei, kuri apie verslą išmanė tiek, kiek ji išmanė apie padangos keitimą. – Ne vyrui susirasti.
– Cha, – Tėja maištingai pažvelgė į seserį. – Ypač kai po mūsų stogu pats galvijų ir vyno baronas, ką jau šnekėti apie patrauklųjį Matėjų De Kampą… Nejaugi tikrai manai, kad nepasinaudosiu tokia proga?
Kvin nusišypsojo. Kartais ji gailėdavosi nebemokanti džiaugtis gyvenimu taip kaip jos sesuo. Nebemokanti taip atsiduoti meilei. Kita vertus, ji abejojo apskritai kada nors mokėjusi.
– Danielis Viljamsas – tikras gražuolis, to nenuginčysi, – nutęsė Kvin.
Tėja permetė ilgus, šviesius plaukus sau per petį.
– Įsivaizduoju, kaip gyvenčiau jo rančoje. Galėčiau prižiūrėti galvijus, o jis rūpintųsi vynuogienojais. Kita vertus, – Tėja mąsliai pridėjo pirštą prie lūpų, – mielai pamirščiau galvijus, jeigu Matėjus De Kampas į mane bent akį užmestų. Jis yra pats tikroviškiausias galvijas, kurį su mielu noru prisijaukinčiau.
Kvin pažvelgė į seserį tobulai išpešiotais antakiais įrėmintomis akimis.
– Matėjus De Kampas pagarsėjęs mergišius, kuriam net paskutinė žemėje likusi moteris tebūtų paprasčiausia patelė. Net tada, – šypsodamasi tęsė Kvin, – jam būtų sudėtinga atsisakyti meilės romano su pačiu savimi.
Tėja iškėlė rankas aukštyn.
– Ir kam tai rūpi? Girdėjau, kad jokia moteris nepajėgia su juo išbūti vienoje patalpoje nenusimovusi ir nemetusi jam į veidą kelnaičių. Štai koks jis karštas.
– Bet ne toks išvaizdus, – nebent vaikytumeisi vyriškų kvepalų reklamų herojų, kurie atrodo taip, lyg visą naktį neleistų moteriai sudėti bluosto.
Tėja sugavo sesers akyse blizgesį.
– Matai? Tai nenuginčijama. Privalai nusimesti tą jau buvau ištekėjusi ir iš to nieko gero neišėjo praeities bagažą ir