– Mano tėvas sako, kad darai man gerą įtaką. – Rikardas kreivai šyptelėjo, ir griežti jo veido bruožai nežymiai sušvelnėjo. – Man rodos, jis teisus.
– Tai beprotybė. – Lilė papurtė galvą ir nužingsniavo į kitą terasos galą. – Juk mes net nesugebame apsimesti laiminga sutuoktinių pora.
– Lile, tavo atmintis silpsta.
Švelnus Rikardo priekaištas ją privertė atgręžti į jį akis.
– Teprašau šešių mėnesių.
– Noriu skirtis, – pakeltu balsu pakartojo Lilė. – Kodėl galvoji, kad norėsiu tau padėti?
Rikardas pakreipė galvą į šoną.
– Ko bijai? Kad turime kur kas daugiau neužbaigtų reikalų, nei leidi sau pripažinti?
– Rikardai, – išsitiesdama pradėjo Lilė, – tarp mūsų viskas baigta. Tavo planas niekam tikęs.
– Planas puikus. Tie šeši mėnesiai išpirks tau laisvę.
– Kokias dar sąlygas iškėlė tavo tėvas? – apimta nusivylimo, paklausė Lilė. – Kad liautumeis vairavęs greitus automobilius ir nesusitikinėtum su tarptautinio garso manekenėmis?
– Abu tie gandai grynas prasimanymas, – susiraukęs pasišiaušė Rikardas. – Nuo to laiko, kai tave sutikau, neturėjau kitų moterų.
– Puikiai žinome, ką rašė bulvariniai laikraščiai, – įsitempusi atrėmė Lilė.
– Lile, tai buvo melas.
– Rikardai, – beviltiškai sudejavo ji. – Nepradėk.
Rikardas priėjo labai arti.
– Kas yra, tesoro? Gal turi planų su Hariu Teiloru?
Iš kur Rikardas galėjo žinoti apie Harį? Jie bendravo taip nepastebimai, kad viešai niekas nebūtų galėjęs įtarti juos draugaujant.
– Taip, – atkirto Lilė. – Nenoriu stovėti vietoje. Galbūt ir tau reikėtų susitvarkyti savo gyvenimą.
– Amore mio, – suimdamas ją už smakro, kreipėsi Rikardas, – pamiršai, kad davėme vienas kitam priesaiką. Turte ir varge, džiaugsme ir nelaimėje…
– Kol ją sulaužei.
Vyro akys pavojingai blykstelėjo.
– Niekada nemiegojau su Čelsija Teit. Apie šitai mes jau kalbėjomės.
– Bet šiuo klausimu nesame vieningos nuomonės, – atšovė Lilė. – Nė už ką nesugebėtume apsimesti vienas kitą mylį. Tai būtų juokinga.
– Ak, dar ir kaip sugebėtume, – sumurmėjo Rikardas, ir palinko prie žmonos lūpų. – Kaisti vien nuo minties, kad galiu pliaukštelėti tau per sėdimąją.
– Rikardai… – Lilė žengė žingsnį atgal.
Rikardas panardino pirštus Lilei į plaukus ir atlošė jos galvą.
– Lile, aš tave tebekaitinu. Kaip ir tu mane.
– Ne, aš…
Rikardas užčiaupė ją bučiniu. Malonumo banga nuvilnijo iki pat moters pirštų galų. Nebuvo jokios įžangos. Naudodamasis visu savo žavesiu Rikardas įsisiurbė žmonai į lūpas kaip tik taip, kaip žinojo jai patinkant. Ketindama jį atstumti, Lilė pirštais įsikirto jam į marškinius, tačiau nerado jėgų paklusti sveiko proto balsui. Rikardas ją prisitraukė dar arčiau savęs.
– Rikai… – jam atsitraukus atsikvėpti, buvo beprotestuojanti Lilė.
– Užsičiaupk, Lile, – delnais slinkdamas jos rankomis aukštyn, sukomandavo Rikardas ir vėl ėmė bučiuoti.
Šį kartą bučinys buvo švelnesnis ir malonesnis, labiau įtikinantis, nebe toks valdingas ir baudžiantis. Įtampa Lilės kūne atslūgo. Jis jau seniai nebuvo jos taip bučiavęs, seniai nebuvo laikęs glėbyje. Tepadeda jai Dievas, bet jųdviejų nesėkmių sąraše bučinių nebuvo.
– Po galais. – Norėdama atgauti pusiausvyrą, Lilė sugniaužė Rikardo marškinius. – Tai neteisinga.
Suėmęs žmoną už klubo, Rikardas prisitraukė ją kiek įmanoma arčiau. Pajutusi sau prie šakumo priglundant sustandėjusią jo varpą, Lilė suvirpėjo.
– Viskas tarp mūsų buvo neteisinga nuo pat pradžių. Mūsų santuoka buvo tarsi pasivažinėjimas linksmaisiais kalneliais, kurio vis neužteko.
Žvelgdamas į Lilę su kuo tikriausia aistra akyse, Rikardas pasitrynė į ją tvirtais šlaunų raumenimis ir vėl įniko bučiuoti. Nuo kieto, tvinksinčio raumens artumo moteris suliepsnojo geismu.
„Ne“, – perspėjo vidinis balsas, tačiau Lilei pro lūpas išsprūdo dejonė. Rikardas atsiliepė pasitenkinimo iššaukta aimana ir tvirčiau ją apkabino.
– Lile, praverk lūpas.
Niekada nemokėjusi atsispirti jo seksualinei galiai, Lilė iš karto pakluso. Nebegalvojo apie šimtą penkiasdešimt apačioje laukiančių žmonių ir kad daro siaubingą klaidą. Lilei norėjosi tik šio bučinio, šio magiško, aistringo jų liežuvių susijungimo.
Ak. Tirpdama Rikardo glėbyje, Lilė jautė, kaip ima linkti keliai. Šis bučinys buvo tarsi dviguba viskio porcija alkoholikui, kuris mėnesių mėnesius stengėsi susilaikyti. Tai buvo hedonizmo viršūnė, kuriai Lilė nieko negalvodama atsidavė.
Netikėtai terasoje blykstelėjo šviesa. Netekusi orientacijos, mirksėdama nuo pasikartojančių ryškių blyksnių, Lilė loštelėjo atgal. Nusikeikęs Rikardas truktelėjo ją nuo turėklo.
– Dio. Kaip jie čia pateko?
– Fotografai? – apsvaigusi paklausė Lilė.
Rikardas linktelėjo. Visame name buvo apsaugos darbuotojų. Kaip fotokorespondentams pavyko patekti į vidų?
Lilė pakėlė pirštus prie lūpų. Nuo bučinio jos vis dar degė.
– Viską suplanavai, tiesa? – faktą konstatuojančiu balsu pasakė ji. – Šią sceną surežisavai savo tėvo labui.
– Oficialų vakarėlį surengiau dėl tėvo, taip – niūriai prisipažino Rikardas. – Tarybos labui. Bet tik ne šią sceną.
Lilė prispaudė prie smilkinių pirštus. Nenorėjo vėl čia būti. Negalėjo gyventi pusiau gyva: judėti, bet nieko nejausti. Jai reikėjo skyrybų.
Rikardo veido raumenys įsitempė.
– Kas yra? Manai, kad geras psichoterapeutas nesugebės mūsų sprendimo interpretuoti kaip poros sau suteikiamos dar vienos galimybės?
– Atsakymas – ne, – purtydama galvą, pasakė Lilė. – Ne, ne ir dar kartą ne.
Rikardas timptelėjo sau už marškinių ir ranka persibraukė per plaukus.
– Dešimtą valandą paskelbsime naujieną.
Lilė nusigręžė ir ėjo prie durų.
– Atiduosiu tau namą.
Moteris stabtelėjo.
– Niekada nieko iš manęs nenorėjai, bet žinau, kad šis namas tau labai patinka. Praėjus šešiems mėnesiams, perrašysiu jį tavo vardu.
Lilė prasižiojo sakyti, kur Rikardas galįs susikišti savo pasiūlymą, bet žodžiai taip ir liko įstrigę gerklėje. Už namą gautais pinigais ji galėtų apmokėti Lizbetės gydymą. Ir ne vieną kartą.
– Gundantis pasiūlymas, tiesa? Tavo svajonių namas… Be manęs.
Prieš