Judesys viename langelių aikštės pusėje patraukė Rafo dėmesį. Pakėlęs žvilgsnį į griūvantį pastatą jis išvydo abejingas akis tamsiaplaukės moters, stebinčios minią. Jis vėl prisiminė Kornelijos veidą karietoje ir nugurkė bjaurų skonį burnoje.
Jis žinojo ne vieną priežastį, dėl kurios ji norėjo sąrašo, ir nė viena jam nežadėjo nieko gero. Ji tikrai nesiekė apginti tėvo vardo. Prasigėręs užmiesčio baronetas neturėjo vertingų žinių, kurias būtų galėjęs parduoti prancūzams. Už šio ėjimo slypėjo kažkas nedoresnio. Antraip šįryt ji nebūtų jo vengusi tarytum koks sukčius, planuojantis kitą apgaulę.
Nerimas nubėgo jo kūnu visai kaip rankelė, lendanti jam į kišenę.
Jis stvėrė greta stovintį skarmalių už rankos.
– Čia tau nieko nėra.
– Aš nieka nedariau, – sucypė berniūkštis mėgindamas ištrūkti, bet Rafas jį tvirtai laikė. – Aš tik močiai paslaugą darau.
Panikos apimtas berniukas pakėlė akis į pastatą ir Rafas nusekęs jo žvilgsnį išvydo tamsiaplaukę moterį, įsikibusią į lango rėmą. Siauras jos smakras ir apgamas virš lūpos jam priminė vieno skvairo dukterį panelę Alen, su kuria prieš kelerius metus susipažino užmiesčio sodo vakarėlyje. Tai buvo paskutinis pasilinksminimas, kuriame jis lankėsi su mama, kol besikaupiančios tėvo skolos privertė atsisakyti kvietimų. Jei tai ta pati mergina, tuomet ji žemai smuko nuo tada, kai paskutinį kartą ją matė Sasekse.
Rafas nužvelgė berniūkštį purvinu veidu ir palaikės kepuraitės pridengtais plaukais. Vargu ar jis vertas budelio virvės. Rafas ištraukė iš kišenės monetą ir įspraudė berniukui į murziną delną.
– Nunešk šitą savo mamai ir daugiau šitoj minioj nebesirodyk.
Jis paleido vaiką, šis susvyravo, prispaudė monetą prie krūtinės ir nulėkė pro griūvančio lūšnyno duris. Rafas kilstelėjo skrybėlę moteriai lange.
Ji sužiopčiojo ačiū, paskui atsitraukė į šešėlius.
O, kad su visais sukčiais būtų taip paprasta susitvarkyti. Jausmas, kad šį kartą jis pralošė Kornelijai, tebekankino, o susierzinimas dėl dabartinės padėties nedavė ramybės taip pat kaip nuolat didėjanti skylė kojinėje. Be sąrašo pastangos apsaugoti ir atkurti Densmorų turtą ir reputaciją, išgelbėti motiną nuo didesnio skurdo ir pažeminimo nueis veltui. Jei Kornelija kam nors iš Lordų rūmų parodys jo tėvo nusikaltimo įrodymus, juodu su mama žlugs. Įsakymas atimti titulus ir konfiskuoti turtą tebegaliojo, o žilstantis lordas Tvikenhamas vis dar pasiryžęs jo laikytis. Iš Rafo atims ir Veltstouną, ir titulą.
To pakako, kad būtų sugadintas geras kumštynių mačas.
Šalia Rafo pasirodė Hartlis, laikydamas bilietą ir kone virpėdamas iš jaudulio.
– Eime, noriu užsitikrinti gerą vietą.
Jie apėjo vyrų ratą iš išorės. Rafo ūgis minioje suteikė pranašumo, bet jie tris kartus pakeitė vietą, kol Hartlis liko patenkintas vaizdu. Pastato tarpduryje pasirodžius kovotojams pasigirdo šūksniai. Minia prasiskyrė, leisdama abiem kumščiuotojams patekti į žiūrovų ratą. Jie sustojo vienas priešais kitą ir panėšėjo ne į porą heraklių, o veikiau į du akmens luitus, kuriuos kažkoks skulptorius kiek aptašė, suteikdamas rankas, kojas ir kažką panašaus į veidą.
– Kuris taviškis? – pasiteiravo Rafas.
– Tas jautis su randu ant rankos. – Hartlis nekantraudamas patrynė rankomis. – Bus gerai.
Rafas nužvelgė randuotą kovotoją ir pritarė Hartlio žodžiams apie bruožus, panašius į jaučio. Vyras sunkiais žingsniais judėjo nedideliu ratu, mojuodamas rankomis lyg dviem rąstais.
– Lažinamės iš penkinės, kad taviškis kris pirmame raunde.
Hartlis pasitaisė skrybėlę.
– Negalima taip linkėti sėkmės.
– Pasitiki savo šaltiniu?
– Jau kelias savaites geresnio neturėjau.
– Lažinamės iš dešimt svarų, kad jis kris kaip nukirstas ąžuolas.
Hartlis bedė į Rafą pirštu.
– Lažinamės, o tu pasigailėsi kirtęs lažybų.
Kova prasidėjo, ir kumščiuotojai pajudėjo į ringo centrą, sukdami ratus ir kumščiuodami kits kitą. Vyras be rando judėjo greičiau už priešininką ir smogė jaučiui į pilvą prieš trenkdamas iš dešinės. Minia nutilo, kai jautis pasviro ir tiesiai ant nugaros nusileido į purvą.
Smulkesnis vyras pergalingai iškėlė rankas.
Kažkur tolumoje sulojo šuo.
Minioje nuvilnijo nepasitenkinimas, vyrai apsikeitė pinigais.
Hartlis sudejavo, iš pinigų ritinėlio ištraukė dešimties svarų banknotą ir padavė jį Rafui.
– Turėjau susiprotėti.
– Kitą kartą ir susiprotėsi. – Rafas įsikišo pinigą į kišenę.
Jis pagalvojo apie Korneliją, ir jo ryžtas išaugo kartu su minios jauduliu, kai į ringą žengė kita kovotojų pora. Rafui gal ir trūksta pinigų, bet tebus jis prakeiktas, jei leisis Kornelijos išspiriamas iš žaidimo. Prieiti prie sąrašo nebus taip lengva kaip įeiti į ponios Ros namus ir jį įsigyti, bet jis ras, kaip prasmukti po Kornelijos sijonais, ir privers ją suprasti, kiek ji jam skolinga už viską, ką dėl jos padarė, ir pamiršti tą nuoskaudą, apėmusią ją Prancūzijoje.
Ji, naujai iškepta grafienė, šįvakar tikriausiai bus Daltmuto našlės salone ir stengsis prasibrauti į aukštuomenę. Rafas taip pat bus ten ir primins jai jos skolą. Kad ir ką ji ketina daryti su sąrašu, už viską, ką jis dėl jos padarė, Kornelija turėtų bent jau išplėšti iš knygos lapą su jo tėvo pavarde. Atėjo metas atsiskaityti.
Antras skyrius
Rafas įžengė į Daltmuto našlės saloną ir nužvelgė tarp baldų išsibarsčiusias damas baltomis suknelėmis aukštu liemeniu. Dėl moterų, nusėdusių visas sofas ir krėslus, ilgas kambarys panėšėjo į oranžeriją, pilną besilaukiančių graikiškų marmuro statulų. Damos būriavosi aplink liesus intelektualus, tarytum paukščiai čiauškėdamos žavėjosi vyrų išminties pliūpsniais. Vyrai užėmė kiek rimtesnes vietas prie stalų su vynu ir maistu, stiprinosi, kad, ginkdie, neužsikrėstų intelektualiniais ar poetiniais polinkiais.
Rafas slinkdamas ilgo kambario viduriu praėjo pro grupelę dendžių mėlyno šilko švarkais. Jų liemenės buvo tokios ankštos, kad galėjai suskaičiuoti pensus kišenėse. Tarytum susitarę jie kilstelėjo lornetus ir nužvelgė paprastą juodą Rafo švarką ir rudas kelnes; pudruotuose veiduose atsispindėjo panieka jo kukliems drabužiams. Jis jų nepaisė. Jo žvilgsnis užkliuvo už liguistai atrodantį jaunuolį apsupusių kelių nimfų, liaupsinančių naujausias jo nesąmones.
– Lorde Densmorai, kaip malonu jus čia šįvakar matyti. – Prie jo rožių vandens debesy prislinko našlė grafienė Daltmut. – Nesitikėjau, kad ateisite.
Rafas suėmė ją už ištiestos rankos ir susilenkė beveik per pusę, kad pagarbiai pasisveikintų. Ji seno elegantiškai, o šviesius plaukus buvo susegusi taip, kad šukuosena pabrėžtų kilmingą nosį ir aukštus skruostikaulius. Tamsiai violetinė suknelė gludo ant vis dar pavydėtinų apvalumų, vos atidengdama krūtis, kokias turėti kadaise troško visos damos. Jei šviesos būtų ne tokios ryškios, Rafas ją palaikytų daug jaunesne moterimi.
– Niekur kitur Londone nenorėčiau būti.
– Melagis, – subarė