Darsė pažvelgė į jį taip abejingai, kaip tik pajėgė.
– Gaila. Atrodė tikrai miela.
Jis vėl niekinamai prunkštelėjo ir gana karčiai iškošė:
– Renkuosi meilužes dėl daugybės priežasčių, Darse, bet niekada dėl to, kad jos – mielos.
Ne, Maksas rinkosi jas todėl, kad jos buvo gražiausios pasaulio moterys, ir dėl to, kad galėjo sugundyti ką užsigeidęs.
Kelias sekundes Darsė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo Makso akių, suintriguota kažko nepaaiškinamo, kol pajuto kūną užliejantį karštį. Tada suskambo jo telefonas. Ji nutraukė nerimą keliantį akių kontaktą ir pasilenkė atsiliepti. Paskui paspaudė mygtuką Užlaikyti ir tarė:
– Čia Al-Omaro sultonas.
Maksas ištiesė ranką.
– Atsiliepsiu.
Darsė su palengvėjimu atsistojo ir išėjo, klausydama gilaus Makso balso, kol jis sveikino draugą ir vieną svarbiausių savo klientų.
Uždariusi už nugaros duris, trumpam į jas atsirėmė. Ką reiškė tas žvilgsnis? Pastaruoju metu kelis kartus sugavo Maksą, neįskaitoma veido išraiška spoksantį į ją, ir kas kartą jos pulsas dėl to kvailai pagreitėdavo.
Sukandusi dantis Darsė atsisėdo už stalo ir nusišaipė iš savęs dėl to, kad pagalvojo, jog Maksas galėtų domėtis ja kitaip nei darbuotoja.
Ji ir nenorėjo, kad jis galvotų apie ką nors kitą nei apie darbą. Nerizikuos geriausiu darbu savo karjeroje, kurdama nerealias svajones, kaip darė mokykloje, išgyvendama kvailą vaikišką įsimylėjimą.
Maksas baigė kalbėti su draugu ir atsistojęs pažvelgė pro kabineto langą, jausdamas nepaaiškinamą nerimą. Atsivėręs įspūdingas senovinių Romos griuvėsių vaizdas paprastai nuramindavo amžinumu. Bet ne šį kartą.
Al-Omaro sultonas Sadikas buvo vienas iš nedaugelio artimų Makso draugų, atsisakiusių svaiginančių viengungių linksmybių dėl šeimos. Jis nutraukė pokalbį, nes į kabinetą įėjo jo žmona su mažuoju jųdviejų sūneliu, kurio linksmas klegėjimas aidėjo per telefoną. Kaip tik prieš tai Sadikas Maksui prisipažino, kad jie laukia antro vaikelio, ir balse buvo girdėti neabejotina laimė.
Anksčiau Maksas jį erzindavo. Bet kažkodėl dėl tos beveik apčiuopiamos laimės ir jo draugo pasinėrimo į šeimą jautėsi neįprastai tuščias.
Užliejo nesenų jo brolio vestuvių Rio de Žaneire prisiminimai. Jie su broliu nebuvo artimi, nes visą gyvenimą praleido atskirai – dėl skirtinguose žemynuose gyvenančių be perstojo kariaujančių tėvų. Bet Maksas nuskrido į vestuves – labiau dėl bendrų verslo interesų, o ne dėl poreikio bendrauti.
Jei jį ir siejo su broliu kas nors daugiau nei kraujo ryšys, tai buvo giliai įsišaknijęs cinizmas. Bet tas cinizmas dingo iš brolio akių, kai susižavėjęs žiūrėjo į žmoną.
Maksas iškalbingai atsiduso, nustumdamas prisiminimą į šalį. Velniai griebtų tokią savianalizę. Nuo kada jaučiasi toks tuščias ir galvoja apie brolį ir jo žmoną?
Jis susiraukė ir toliau mąstė, žvelgdamas pro langą. Maksas buvo vienišius nuo tada, kai ėmė pats atsakyti už savo veiksmus ir suvokė, kad negali pasitikėti niekuo, tik savimi.
Kad ir kaip ten būtų, teko pripažinti, kad stebėdamas, kaip draugai vienas po kito pasineria į šeiminį gyvenimą, jis norom nenorom lygino save su jais. Vakarienė su Montgomeriu ir jo žmona darėsi vis nepatrauklesnė, jis neabejojo, kad senukas ketina panaudoti tai kaip jo netinkamumo įrodymą.
Maksas prisiminė Darsės pasiūlymą kartu vestis buvusią meilužę. Kažkodėl mintys nukrypo ne į Norą, bet į žydras Darsės akis. Ir į jos skruostus, paraudusius, kai jis pasakė, ką galvoja apie tokį pasiūlymą.
Nejučiomis jis palygino abi moteris ir su niūriu sarkazmu suprato, kad jiedvi negalėtų būti skirtingesnės.
Nora al-Fasari, be abejonės, – viena gražiausių pasaulio moterų. Tik kai Maksas pamėgino prisiminti jos veidą, paaiškėjo, kad jis beformis ir sunkiai įsimenamas.
Bet Darsė… Maksas susiraukė. Jis galvojo, kad Darsė ne itin įspūdinga, bet nustebo supratęs, kad, nors ir nebuvo nežemiškai graži kaip Nora, ji daugiau nei tiesiog patraukli. Ir bent nereklamavo savo grožio. Kažin kaip ji atrodytų, jei apsirengtų ką nors labiau gundančio ir pasidarytų subtilų makiažą, išryškinantį tas dideles akis ir putlias lūpas?
Su augančiu siaubu Maksas suvokė, kad geidulinga figūra iškilo akyse taip lengvai, tarsi Darsė vis dar būtų kabinete. Galėjo sau meluoti, kad buvo įsitraukęs į pokalbį su draugu, bet iš tiesų žvilgsniu nulydėjo Darsę, kurios siauras sijonas provokuojamai aptempė putlius klubus, o blizgantis odinis diržas traukė akis į tokį liekną liemenį, kad Maksas įsivaizdavo galintis apimti jį viena ranka.
Oda pašiurpo. Susidomėjimas šia moterimi pastaraisiais mėnesiais jo pasąmonėje nejučiomis augo. Tartum prisidėdamas prie šio nerimą keliančio atradimo, kraujas įkaito ir ėmė tekėti į pietus, į tą jo kūno dalį, kuri nė kiek nepakluso įprastai kontrolei.
Maksas apstulbęs atsisėdo, bijodamas, kad Darsė įeis ir pamatys jį tokį sutrikusį ir šiek tiek suerzintą aikštingos savo kūno reakcijos.
Tikriausiai buvusios meilužės prisiminimas sukėlė šį atsitiktinį kontrolės praradimą. Tai turėjo būti ši priežastis. Bet kai jis vėl apimtas nevilties pamėgino prisiminti Noros veidą, atmintyje iškilo tik veriantys klyksmai ir pora brangių vazų, kurias ji metė į Maksą, kai šis pasakė, kad romanas baigtas.
Pasigirdo trumpas beldimas į duris ir Darsė, nelaukdama atsakymo, įžengė į vidų.
– Einu namo, ar dar ko nors norėtum?
Makso kraujas užvirė. Užtvanka atsivėrė ir jis tematė jos blizgančius tamsiai rudus plaukus, tvarkingai surištus ant pakaušio, provokuojančius iškilumus ir šilkinės palaidinės suspaustas putlias krūtis. Liauną liemenį ir moteriškus klubus, stangrias šlaunis ir dailias blauzdas. Smulkias kulkšnis. Ir visa tai buvo sutalpinta į šimto šešiasdešimt centimetrų ūgį. Nors Maksui anksčiau žemos moterys neatrodė patrauklios.
Darsės drabužiai nebuvo gundantys – ši moteris buvo klasikinio stiliaus įsikūnijimas. Niekuo negalėtų jos apkaltinti. Bet tą akimirką Maksas tetroško prieiti ir priglausti ją prie nuo geismo įkaitusio kūno. O vyrui, kuris nepratęs užgniaužti savo su moterimis susijusių poreikių, keista taip stovėti nieko nesiimant.
Kokio velnio? Ar jis išsikraustė iš proto?
Darsė paniuro.
– Maksai, ar kas nutiko?
– Kas? – atsipeikėjo jis, jausdamasis prislėgtas. – Nieko nenutiko.
– Tai kodėl taip piktai žiūri į mane? – paklausė ji.
Maksas pagalvojo apie artėjantį susitikimą su Montgomeriu ir jo žmona, įsivaizdavo, kaip sėdi šalia jų nesavame kailyje. Ir bemat apsisprendė.
– Svarsčiau apie vakarienę su Montgomeriu…
Darsė pakėlė antakį.
– Ir?
Vis dar niūrus Maksas tarė:
– Važiuosi su manimi.
Ji įsitempė tarpduryje.
– Hmm… – ji sutriko, paskui paklausė: – Bet ar tai bus deramas poelgis?
Maksas pagaliau suvaldė nepaklusnų savo kūną ir atsistojęs susikišo rankas į kišenes.
– Taip, visiškai deramas. Tu su manimi rengei šį projektą ir būsi man reikalinga, kad sektum pokalbį