Bet negi ji tikrai pasidavė? Sėkmės versle jis pasiekė pasikliaudamas nuojauta. Iš tikrųjų, per tuos trisdešimt šešerius metus nuojauta jį retai teapgaudavo. O dabar ji klykte klykė, kad Šėja Hardin pralaimėjimo tikrai nepripažino.
Nuo šviesių plaukų, krintančių apie veidą, iki džinsų, aptempusių liekną juosmenį ir gundančiai moteriškus klubus bei ilgas liaunas kojas, Šėja Hardin buvo bėda iš didžiosios B. Jei dar pridėsi žavų angeliškų bruožų veidelį ir didžiules nekaltas žydras akis, turėsi nepralenkiamą bėdų šaltinį. Šėja Hardin tikrai nesunkiai įkalbės kokį bestuburį nevykėlį ją vesti vieniems metams. Tam ji turi penkias dienas. Jei merginai pasiseks, Alekas galės savo projektui pamojuoti atsisveikindamas.
Jam buvo gaila, kad viskas taip susiklostė, kad ši jauna moteris išvaroma iš savo namų. Jautė nemalonų gailesčio dilgsėjimą dar prieš jos advokatui informuojant apie situacijos beviltiškumą.
Kreivai šyptelėjęs Alekas įsimetė į portfelį paskutinį aplanką ir uždarė. Jautė ne tik gailestį. Negalėjo prisiminti, kad jam būtų taip staiga kilęs toks stiprus geismas, kaip pamačius Šėją Hardin. Blykstelėjusi nuovoka pakuždėjo, kad seksas su ja būtų karštas ir nepakartojamas, temdantis protą aistros stiprumu. Vien pagalvojus, kad ji gali ištekėti už kito vyro, gulėti jo lovoje, kilo visai nepaaiškinamas pyktis. Alekas papurtė galvą bandydamas atsikratyti kvailos minties. Kai tokios aplinkybės, jis yra paskutinis vyras žemėje, kuriam Šėja leistų bent prisiartinti. Vyras užspaudė portfelio sagteles. Į galvą šovė mintis, kad reikia ją susirasti ir atsiprašyti, kad šitaip atėmė žemę ir… ką?
Savo sumanymo atsisakyti jis neketina. Negali. Per daug laiko ir pinigų jau investuota. Tai kokia tada nauda iš atsiprašymo? Šėja greitai neteks namų ir to nepakeis joks atsiprašymas.
Jiems išeinat iš pastato Alekas nepajėgė atsikratyti minties, kad jam dabar negalima išvažiuoti. Ir pats nebesuprato, ar čia dėl tos žemės sutarties, ar dėl juokingo vaikiško nenoro pasitraukti nuo Šėjos Hardin.
– Tomai, – tarė jis priėjus prie automobilio, – pametėk mane į vietinę automobilių nuomos agentūrą, grįžk į Dalaso oro uostą ir skrisk į Bostoną. Susitik iš ryto su Rolstonu, pabaik aptarti jo naujojo viešbučio statybos planus. Juk žinai, ko mums reikia. Pasirūpink, kad sutartis būtų pasirašyta. Susitiksime Niujorke po poros dienų.
– Lieki čia? – nustebo Tomas. – Tikrai manai, kad būtina?
– Taip. Turiu nuojautą, kad panelė Hardin lengvai nepasiduos.
– Nuolatos mane informuok. – Tomas atidarė automobilio dureles ir įmetė į vidų švarką. – Alekai, nesijausk kaltas dėl tos merginos. Pasiūlei jai krūvą pinigų, nors neprivalėjai, paskyrei praktiškai tiek laiko, kiek tik prireiks jai persikraustyti. Po velnių, juk žemė tavo.
– Taip, suprantu, ką sakai. – Alekas linktelėjo. – Mes vienoje valtyje. Pabūsiu čia tik porą dienų. Paskambinsiu šį vakarą, pasirūpinsiu Skočiu. Mama šiandien numačiusi zoologijos sodą. Įtariu, kad dabar ji jau pasiruošusi važiuoti namo.
– Mama prižiūri tavo sūnų?
Alekas linktelėjo.
– Ponia Bišop išėjo. O vos po dviejų savaičių naujoji auklė atrodė smarkiai nualinta. – Alekas gūžtelėjo. – Motina pasisiūlė atvažiuoti ir pabūti su berniuku. Atsiskraidinau ją iš Sent Pitersbergo prieš pat mums išvažiuojant.
Tomas nusijuokė.
– Tam berniukui ketveri, bet elgiasi kaip dvidešimt ketverių.
Alekas nusišypsojo.
– Patikėk, žinau.
Išsinuomojęs automobilį Alekas pasuko didžiulį sedaną į eilę, judančią šiaurės kryptimi. Jis dabar turėtų būti pakeliui į Bostoną ar Niujorką. Tačiau įstrigo kaimą primenančiame miesteliūkštyje Teksaso šiaurėje, kur pilna kojotų ir kaubojų, ilgaaulių batų bei gatvės peštynių, kur keliai purvini, o lipdukai ant buferių skelbia, kad „Pietūs ir vėl klestės“. Jam čia ne vieta. Jis nenori čia būti. Tačiau privalo užsitikrinti teisę į savo žemę. Jei žemė nebūtų paminėta senelio testamente, nebūtų nė žinojęs apie ją. O kad jau sužinojo, neleis tokiai nuosavybei išslysti iš rankų.
Logiškiausia būtų atsiųsti stebėti Šėjos porą savo darbuotojų. Tačiau nespėjus apgalvoti šio sumanymo, prieš akis iškilo Šėjos Hardin veidas ir planas žlugo.
– Dėkui, kad atėjai, Leona. – Šėja plačiau pravėrė stiklines duris ir įsileido kaimynę į erdvų priebutį galinėje namo dalyje. – Man tikrai reikia tavo pagalbos.
Po susitikimo Beno biure praėjo trys dienos, o Šėja vis dar neturėjo rimto ūkio gelbėjimo plano.
– Gerai jautiesi? – Leona žvilgterėjo į ją, tada įsitebeilijo įdėmiau. – Telefonu kalbėjai padrikai. Išgąsdinai mane. Bijojau, kad tave vėl nusviedė tas prakeiktas eržilas.
– Viskas man gerai. – Šėja nusišypsojo pagyvenusiai moteriai. – Bent jau fiziškai. Užeik, paruošiu mums po stiklinę arbatos.
Leona Finč – panašiausias į mamą žmogus: mama mirė, kai Šėjai tebuvo penkeri. Šėja labai mylėjo Leoną. Įpusėjusi septintą dešimtį, saulės nurudintu veidu ir raukšlėta nuo gyvenimo ir darbo ūkyje. Moters kalba tokia pat šiurkšti kaip ir oda. Tačiau Leona jautri, įžvalgi ir nepaisant menko išsilavinimo, nepaprastai išmintinga.
– Jei nesusižeidei, tai kas nutiko? – Leona įėjo į virtuvę, atitraukė kėdę ir atsisėdo prie stalo, o Šėja primetė dvi stiklines ledukų.
Užpylusi šviežiai užplikytos arbatos, įdėjo kelis lapelius mėtų. Padėjusi stiklines ant stalo atsisėdo priešais Leoną.
– Aš… aš turiu bėdą, – pradėjo. – Didžiulę.
– Po galais, – Leona gurkštelėjo arbatos ir atsilošė krėsle. – Nėra neišsprendžiamų bėdų. Papasakok, kas tave taip nuliūdino, ir mes abi pagalvosime, kaip viską pataisyti.
Šėja liūdnai nusišypsojo draugei. Gera turėti Leoną savo pusėje. Merginai reikia išgirsti keletą jos nepermaldaujamai optimistiškų garantijų, kad viskas dar gali susitvarkyti.
– Net pati nežinau, nuo ko pradėti. Prieš tris dienas buvau pakviesta į susitikimą Beno biure. Viskas labai sudėtinga… – Šėja nutilo ir papurtė galvą. Pažvelgė draugei į akis. – Atrodo, kad teks surasti man vyrą, – pasakė tiesiai šviesiai. – Tam liko nepilnos dvi dienos.
Antras skyrius
– Ką padaryti? – Leona net palinko į priekį. Šėja matė, kaip prisimerkė moters akys, ieškodamos požymių, kad čia pokštas.
Norėdama nusiraminti mergina gurkštelėjo arbatos.
– Jei iki mėnesio pabaigos neištekėsiu, prarasiu ūkį.
– Kas taip sako? – atsargiai paklausė Leona.
Šėja smulkiai papasakojo susitikimo Beno Rakerio biure detales. Ji ir pati tuo vos galėjo patikėti.
– Neketinu tiesiog palikti viską, ką myliu, dėl ko taip sunkai dirbo tėtukas. – Šėja pirštais braižė ratus ant aprasojusios stiklinės. – Tris dienas nepaleidau iš rankų telefono, bandžiau susirasti draugus iš koledžo. Tie, kuriuos sugebėjau rasti, vedę arba turi drauges. Per tuos metus po mokyklos baigimo, o paskui dar ir tėčiui sergant, praradau ryšį su daugeliu žmonių iš aukštosios.
Šėja gyvenime mylėjo du kartus. Pirmoji meilė