– 2~
– Gal teiktumeisi paaiškinti, ką tokio mudu su lordu Redvudu pertraukėme? – Stauerbridžo hercogas Vanagas, mylimas vyriausiasis Arabelos brolis, stovėdamas priešais ją atrodė šaltas, bet Arabelos tai neapkvailino.
Vargu ar ji pamirš siaubo išraišką brolio veide, kai jis, lydimas lordo Redvudo, įėjo į kabinetą ir aptiko ją su Karlaino hercogu pusnuogius ant oda aptraukto stalo!
Ji sudejavo iš gėdos vien pagalvojusi, kad ryžtas nutildyti Darijaus Vinterio pašaipas užtraukė jai didžiausią nešlovę.
Nepakeliama tai, kad ją tokioje kompromituojančioje padėtyje aptiko Vanagas, brolis, kurį Arabela visada vertino, kurio palankumo visada siekė. Dar blogiau tai, kad Arabelos ir Vanago gėdos liudytoju tapo lordas Redvudas, vyriausybės narys, žmogus, Lordų rūmuose pasisakęs prieš visuomenės sugedimą…
Tačiau Darijus, regis, nejuto apmaudo. Neparodė jo nė krislelio, kai Vanagas apsisukęs paskubomis išprašė lordą Redvudą iš kabineto. Darijus viso labo atsitraukė nuo Arabelos, ramiai užsisagstė marškinius, pasitaisė kaklaryšį, apsivilko liemenę bei švarką ir pasitvarkė baltutėlių marškinių rankogalius. Paskui ranka elegantiškai perbraukė auksinius plaukus ir vėl atrodė kaip įprastai.
Tuo tarpu Arabela paskubomis tvarkėsi drabužius, o suvokus, kaip smarkiai nusižengė, jos pirštai ėmė virpėti, veidas mirtinai išblyško. Ji galvojo, kokio atlygio sulauks už neapgalvotą poelgį…
Arabela neabejojo – tremtis į Stauerbridžo dvarą Glosteršyre bus menkiausia bausmė!
Šiuosyk prieš atsakydama ji apsilaižė lūpas.
– Kaip pasiaiškino Darijus… e… Karlaino hercogas?
Dar didesniam Arabelos apmaudui Vanagas po kelių minučių vienas grįžo į kabinetą ir nepritariamai žvelgdamas išsiuntė ją į kambarį, kad juodu su Darijumi galėtų vienudu pasikalbėti. Nežinodama, apie ką jie kalbėjosi, Arabela nenutuokė, ką atsakyti broliui.
Vanagas, aukštas ir rūstus, nuėjo į kambario gilumą, o jo akys grėsmingai žibėjo.
– Niekaip nepasiaiškino, – irzliai atsakė brolis.
Ji susiraukė.
– Bet juk kažką pasakė!
Vanagas staigiai linktelėjo galva.
– Paprašė tavo rankos.
Arabela negalėdama patikėti išpūtė akis. Darijus jai pasipiršo?
Arabela šito tikėjosi mažiausiai – juk po to, kai juos užtiko Vanagas, Darijus elgėsi labai šaltai.
– Tu, be abejonės, atsisakysi, – įsakmiai pridūrė Vanagas ir paniekinamai nusišypsojo.
Arabelą brolio arogancija privertė sustabarėti. Ją šį vakarą jau pažemino Darijaus patyčios. Po to, kai užtiko besiglamonėjančią su Darijumi, Vanagas ją išsiuntė į kitą kambarį kaip išdykusį vaiką. Dabar jai, regis, teks vėl paklusti arogantiškam vyriausiajam broliui.
Tiesą sakant, Arabela nebuvo tikra, ar Darijus Vinteris jai apskritai patinka, juolab ar nori už jo ištekėti. Jo išvaizda ją traukė. Kūnas jaudino. Reputacija intrigavo. O ankstesnės pašaipos siutino. Bet ar jis jai patinka? Ne, Arabelos jausmų Darijui niekada nenusakys toks… toks drungnas jausmas!
Tačiau maištinga prigimtis vertė piktintis Vanago nurodymu, kaip jai atsakyti į Darijaus piršlybas.
Ji išdidžiai atsitiesė.
– Bet juk aš turėčiau spręsti, ne tu, Vanage.
Vyriausiasis brolis nepritariamai ją nužvelgė.
– Tas vyras visai netinkamas.
– Jis visuomenėje užima tokią pat aukštą vietą kaip tu! – Arabela pasijuto beginanti vyrą, ant kurio dar prieš kelias minutes labai pyko.
– Titulu jis man prilygsta, bet asmenybe ne, – paniekinamai iškošė Vanagas. – Arabela, negaliu nė apsakyti, kaip prieštarauju tavo ir Karlaino sąjungai.
Ji įžūliai kilstelėjo smakrą.
– Apgailestauju, kad taip jautiesi.
Vanagas prisimerkė.
– Vadinasi, ketini priimti Karlaino pasiūlymą?
– Dar neapsisprendžiau, – abejingai atsakė ji. – Tau atsakysiu tik po to, kai pasikalbėsiu su Darijumi.
Jos brolis atsitiesė – tikras aristokratiškas Stauerbridžo hercogas.
– Jis paprašė leidimo prieš išeinant su tavimi pasikalbėti mano kabinete.
Arabela išdidžiai linktelėjo galva.
– Tuomet ilgiau jo negaišinsiu. – Ji grakščiai išėjo iš kambario ir nusileido laiptais.
Kol neapleido drąsa!
– Tavo brolis maloningai suteikė mums penkias minutes, kad galėtume aptarti šio vakaro įvykius, – ironiškai pasakė Darijus, kai Arabela įžengė į žvakių apšviestą kabinetą.
Vanagas Sent Kleras toks pasipūtęs. Akivaizdu, kad manosi esąs pranašesnis už Darijų. Regis, jam nė motais, kad Darijus taip pat hercogas, todėl lygus jam. Stauerbridžo hercogas šaltai išdėstė, ką mano apie jo seserį merginusį Vinterį.
Tačiau Darijus, jau antrą kartą paprašydamas ledi Arabelos Sent Kler rankos, atėmė tam vyrui žadą!
– Girdėjau. – Arabela į jį taip pat žvelgė paniekinamai, visai kaip jos brolis prieš kelias minutes.
Tačiau Darijus negalėjo nesižavėti maištingomis liepsnelėmis jos akyse, išdidžiai atkištu smakru ir paniekinamu žvilgsniu. Reta jo pažįstama moteris taip savimi pasitikėtų užklupta kompromituojančioje padėtyje su skandalingai pagarsėjusiu palaidūnu.
Aukštuomenė, regis, nepastebėjo, kad perėmęs Karlaino hercogo titulą Darijus tokios reputacijos nebepateisino. Tų žmonių manymu, kartą palaidūnas – visada palaidūnas. Tačiau net nepaisant reputacijos Darijus buvo geidžiamas jaunikis. Kaip kadaise sakė Arabelos brolis Sebastianas, paveldėjus hercogo titulą dauguma aukštuomenės atstovų pamiršta ankstesnius vyro nusižengimus.
Tai Darijui priminė, kodėl jam skirtos penkios minutės pasikalbėti su priešais stovinčia dama…
Jis sučiaupė lūpas.
– Abejoju, ar prireiks visų penkių minučių, kol oficialiai pasipiršiu, o tu atsisakysi. – Darijus prisimerkęs žvelgė į ją ir ciniškai gėrėjosi neginčijamu šios moters grožiu: giliomis rudomis akimis, riesta nosyte, dailiu lūpų linkiu. Tos lūpos vos prieš kelias minutes gludo prie jo su aistra, viršijusia Darijaus lūkesčius.
Jis gerai pažinojo visus tris brolius Sent Klerus ir nutuokė, kad Arabela, tvirtindama esanti patyrusi, melavo. Jos broliai nepakęstų, jei jaunėlė sesuo elgtųsi nepadoriai. Tačiau tąsyk Darijus nepajėgė atsispirti pagundai išmėginti jos įžūlumą.
Jis neketino iš tikrųjų pasimylėti su Arabela, norėjo tik atkeršyti už tai, kad prieš aštuoniolika mėnesių jį atstūmė. Kerštas jam vos neatsirūgo, nes ji į jo bučinius ir glamones atsakė su aistra, regis, tik ir laukusia, kol ją pažadins meilužio prisilietimas…
Jo prisilietimas?
Darijus tuo abejojo. Nuo tada, kai juodu susipažino, Arabela neslėpė paniekos jam.
– Neketinu ir nenoriu vesti, – nutęsė