Tarsi suveikus kokiai spyruoklei Greisė šoktelėjo.
Mažučiame namelyje nuaidėjęs šūvis apkurtino, bet Lukas nepajuto nė dūrio į dešinį petį.
Jis sustingo, Greisės krūtinė sudrebėjo ir ji išmetė ginklą ant akmeninių grindų. Revolveris nubarškėjo – tas garsas vienintelis aidėjo jai ausyse.
Vos pamatęs perbalusį žmonos veidą Lukas pajuto šilumą petyje ir pažvelgė į jį. Tempdamas švarką susiraukė nuo deginančio skausmo. Negalėjo patikėti: per baltus marškinius tekėjo lipni raudona srovė, tačiau skausmo nepalyginsi su šoku galų gale supratus, kad girdi ne šūvio aidą, o kūdikio verksmą.
Ji šovė į Luką.
Gerasis Dieve, ji šovė.
Apkurtusiomis ausimis moteris girdėjo Lilės verksmą, garsas atrodė tolimas lyg mėnulis.
Ji šovė.
Užsidengusi burną ranka Greisė tik žiūrėjo, kaip Lukui iš dešinio peties bėga kraujas.
Jis vėl įsmeigė į ją akis – buvo sukrėstas.
Lyg ne savo kojomis Greisė pripuolė prie vyro. Stingo kraujas. Iš arčiau žaizda atrodė dar pavojingesnė. Ji ištiesė ranką ir sudvejojusi palietė.
– Atleisk, – suvapėjo, galvoje tarsi būgnas aidėjo. – Atnešiu ką nors kraujui sustabdyti.
Apimta siaubo Greisė nuskubėjo prie spintelės, išsitraukė tą patį krepšį, kuriame laikė tą baisųjį ginklą, ir pagriebė keletą rankšluostėlių.
Lilės verksmas garsėjo, veržėsi pro storas namo sienas, brovėsi Greisei į širdį.
Gerasis Dieve, ką ji daro?
Ar ir Lukas girdi verksmą? O gal pašautas apkurto, kaip kurį laiką ir ji?
Jis atsisėdo prie stalo. Įdegusi oda pastebimai pabalo, Greisė aiškiai matė apšepusį smakrą.
Pirmą kartą matė jį tokį pažeidžiamą.
Pasilenkusi moteris prispaudė rankšluostį prie žaizdos. Sveika ranka Lukas sugriebė ją už riešo.
– Ką čia darai?
– Bandau sustabdyti kraują.
Lukas sukando dantis ir pasilenkė į priekį – veidus teskyrė koks colis.
– Ir pats sugebu pasirūpinti savo žaizdomis. Palik mane ir eik pas kūdikį, kurį slepi antrame aukšte.
Antras skyrius
Išgirdus tokius grėsmingus žodžius Greisės širdis nusirito į kulnus.
Jos akys sužaibavo, tada užuodė nuo vyro sklindantį šiltą mėtinį kvapą, ir kūnu perbėgo šiurpuliukai.
– Tau gresia pavojus? – sugebėjo išlementi ir trūktelėjo riešą.
– Ne.
Jis sugniaužė dar tvirčiau.
– Tada paleisk.
Nakties mėlynumo akys žybtelėjo, jis atleido pirštus tarsi robotas paspaudus pultelį. Ji užlėkė prietemos gaubiamais laiptais į miegamąjį, kuriame gyveno su dvylikos savaičių dukrele.
Lilė gulėjo lovelėje ant nugarytės. Rankytes buvo atmetusi lyg žvaigždutė, spardėsi kojelėmis, surauktas mielas veidukas buvo smarkiai išraudęs. Greisė neabejojo: jei Lilės ašarų latakėliai jau būtų išsivystę, skruostukai būtų šlaputėliai.
Moteris paėmė ją iš lovelės ir priglaudė prie krūtinės, įtraukė saldaus nekalto kūdikėlio kvapo.
– Ak, Lile, atleisk, – sukuždėjo, švelniai ramino sūpuodama, – mamytė pasielgė baisiai, labai baisiai.
Suvokus, ką padarė, tarsi cunamis užgriuvo. Ji patapšnojo mergytei užpakaliuką kuždėdama švelnius žodžius, bet mintys leidosi šuoliais.
Ji pašovė Luką. Šovė į žmogų, gyvą žmogų. Sužeidė vyrą, kurį mylėjo, kuris dabar jau žino apie dukterį.
Uosdama Lilės kvapą kiek susiėmė, susidėliojo mintis, protą temdantis rūkas sklaidėsi.
Tokiomis aplinkybėmis ji juk negali veikti negalvodama. Reikia susikaupti, kol dar nevėlu.
Vėlu?
Ką ji stengiasi apkvailinti? Aišku, kad per vėlu.
Ko ji tikisi? Kad Lukas susitaikys su kulka, pamirš apie vaiką ir žvaliai išeis?
Tiek nedaug trūko, kad viskas pavyktų.
Ginklą įsigijo vos prieš porą mėnesių, kai nebegalėjo užmigti iš baimės, kad Lukas jas suras ir atims Lilę. Ji jau matė, ką sugeba jos vyras – įrodymai badė akis ir brovėsi į nakties košmarus.
Įsigijo nelegalų ginklą net žinodama, kad už tai gresia kalėjimas. Nusipirko iš ūkininko sūnaus, kuris nuomojo jai kotedžą, – iš jauno vyro, turinčio bjaurių pažįstamų. Nesirūpino, kur šis gavo revolverį, su ginklu jautėsi saugesnė. Lilė ir buvo saugesnė. Tai žinant pavykdavo užmigti. Retkarčiais.
Luko vyrai visada ginkluoti. Pavojingi. Kalėjimas priimtiniau, nei pakliūti į jų nagus.
Jie visi buki. Pergudravo juos, kai spruko. Ir vėl apmulkintų.
Tik Lukas atvažiavo pats, o to ji nesitikėjo. Manė, kad jis tarsi karalius pilyje lauks, kol kareiviai parves nusidėjėlę karalienę namo, kad užrakintų ją bokšte iki gyvenimo galo.
Lukas nekvailas. Lukas – gudriausias jos pažįstamas žmogus, daug pavojingesnis už savo liokajus ir daug sunkiau apgaunamas.
Jau kelias savaites ją kamavo nuojauta, kad laikas kraustytis. Kodėl, ak, kodėl ji nepabėgo?
Dabar priešakyje grėsmingai stūksojo kalėjimas. Ne įprastas narvas su metalinėmis grotomis ir mažyčiu langeliu, o didžiulis iš rausvo smiltainio pastatytas košmaras.
Pagaliau Lilė liovėsi kūkčiojusi. Nusiraminusi prisiglaudė ir įbedė mėlynas kaip naktis akis į mamytę.
„Mama“, – nusmelkė Greisę. Dabar ji atsakinga ne tik už save, bet ir už nekaltą nuo jos priklausomą vaikelį. Pirmą kartą likusi su mergaite viena, be pribuvėjų, akušerių, Greisė prisiekė dukrelei. Pasižadėjo, kad jai niekas negrės.
Prisiekė, kad Lilė niekuomet nepateks į rankas pavojingam gangsteriui – savo tėvui.
Neįtikėtina, kaip lėtai ji prausėsi, vilkosi išblukusius džinsus ir violetinį džemperį. Kol pakeitė Lilės vystyklėlius ir ją suruošė, praėjo beveik valanda. Būtų tempusi dar ilgiau, jei mergytė nebūtų ėmusi zyzti – aiškiai išalko.
Susigriebusi Greisė išsitiesė ir nusinešė dukrelę į pirmą aukštą, į virtuvę.
– Neskubėjai, – tarė prie stalo tebesėdintis Lukas.
Jis buvo nusivilkęs marškinius. Nedidukas apkūnus vyrukas praplikusia galva susikaupęs tvarkė petį. Greisė atpažino Džonkarlą Breskiją, Mastrandželų šeimos daktarą. Nėra ko stebėtis. Lukas retai keliauja be jo. Žmonės, kurie nešiojasi kardą, ir taip toliau…
– Stebiuosi, kad savo pakaliko nepasiuntei patikrinti, – atkirto Greisė nusigręždama.
Ji pati nežinojo, kas labiausiai erzina: nuogas liemuo ar kraujo dėmės ant glotnios odos. Ištepė ir juodais plaukeliais apaugusią krūtinę. Moteris blankiai prisiminė ilgas laimingas valandas, kai gulėdavo jo glėbyje, uosdavo muskusinį kvapą ir žaisdavo šilkiniais plaukeliais. Seniai, labai seniai tik laužtuvu ją būtų nuo Luko atplėšę.
– Patikėk, niekur neisi, – išspaudė jis lediniu balsu.
– Tai