Ji norėjo grįžti namo.
Tuomet pagalvojo, kaip dažnai gyvendama Delamere ji matytų Fino sraigtasparnį danguje ar eilinę jo, kerpančio kaspiną per naujos mokyklos atidarymą, nuotrauką laikraštyje.
Nuotraukoje užfiksuota, kaip būsima tos mokyklos mokinė pribėgo prie princo ir apsikabino jo koją. Finas pasilenkė pabučiuoti jos skruostą ir presto – akimirka amžiams užfiksuota šimtų mobiliųjų telefonų ir paparacų.
Šitoks švelnaus ir žavingo princo charakterio bruožas kaskart sujaudindavo Džuljetą. Kadaise ji taip mylėjo tą gerą garbingą vyrą, tačiau jam netikėtai stojus į savo tėvo pusę, ji suprato, jog visas jo gerąsias savybes nusveria nenumaldomas užsispyrimas ir nenoras pripažinti klydus.
Delameras buvo kupinas priminimų apie jos brolio Bernardo mirtį.
Bet koks vyras – geriau nei tai.
– Kas, jei man nepatiks kompiuterio parinktas vyras? – paklausė Džuljeta žinodama, jog Elizos programa atsižvelgė į visas jos sąlygas.
– Jei nepatiks, surasime kitą, nors tai gali užtrukti. Kad ir kaip būtų… – Eliza trumpam uždelsė. – Tikiuosi, kad suteiksi jam galimybę, nes jis tobulai tau tinka. Man neteko matyti labiau derančios poros. Net Leo ir Denė taip nesutapo, nors dabar jų santuoka pavyzdinė.
Džuljeta linktelėjo. Denė ir Leo Reinoldsai išties buvo viena iš labiausiai įsimylėjusių porų pasaulyje, nors susitiko ir susituokė užsiregistravę „EA International“. Tad jei Eliza teigė, jog šis vyras – tinkamiausia pora, kam abejoti?
– Pakviečiau tave į vakarėlį turėdama slaptą motyvą, – prisipažino piršlė. – Tavo pora netrukus irgi pasirodys. Pamaniau, jums bus lengviau susitikti neutralioje aplinkoje.
Jos pora. Taip greitai.
Džuljeta tikėjosi prieš pirmąjį susitikimą šiek tiek apie tą vyrą sužinoti. Ji nevalingai palietė susegtus plaukus – bent jau sutiks jį atrodydama nepriekaištingai.
Nepamiršk kvėpuoti. Bernardas būtų norėjęs matyti ją laimingą ir toliau gyvenančią savo gyvenimą. Mintyse šmėkštelėjusi brolio šypsena suteikė jai jėgų.
Džuljeta pastebėjo sujudimą minioje, žmonės tiesė kaklus, šnibždėjosi ir linksėjo įėjimo link.
– Kas vyksta? – paklausė ji.
Eliza sumurmėjo nelabai gražų žodį.
– Tikėjausi daugiau laiko viskam paaiškinti. Tai tavo pora. – Ji atsikrenkštė. – Jis ankstyvas. Mano galva, tai puiki savybė, kurių jam tikrai netrūksta. Nemanai?
Jei viskas vyko pagal planą, į pokylį ką tik įžengė jos būsimas vyras.
Džuljetos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi.
– Žinoma, bet kodėl man atrodo, kad stengiesi mane įtikinti? Ar jis turi dvi galvas?
– Tavo porai surasti ėmiausi kiek netradicinių priemonių. – Eliza prikando lūpą ir palietė Džuljetos ranką. – Tikiuosi, kad tai įvertinsi. Tai buvo testas, pamaniau, jei kompiuteris jūsų nesuves, nieko nesakysiu ir surasiu judviem kitas poras.
– Ką tai reiškia? Ką tu padarei?
Eliza vos šyptelėjo, miniai užstojus vaizdą prie įėjimo.
– Tu tiek apie jį kalbėjai, supratau, kas dedasi tavo širdyje. Kaip tikra piršlė, privalėjau leisti jums pabandyti dar kartą.
Džuljeta pajuto pirmą nerimo bangą.
– Apie ką kalbėjau?
– Princą Aleną. Finą. – Eliza linktelėjo minios prie durų link. – Jis – tavo pora.
– Dieve mano, Eliza! – Džuljeta apsikabino liemenį, tačiau tai nesustabdė viduje užvirusios jausmų audros. Vilties. Nepasitikėjimo. Nenumaldomo pykčio. – Susisiekei su Finu nieko man nesakiusi? O, Dieve!
Finas buvo čia, šioje salėje.
Jis – mano pora.
Ne tylus, futbolą mėgstantis amerikietis verslininkas, turėjęs pagydyti Fino sužeistą Džuljetos širdį.
– Suteik jam progą, – priminė Eliza ir, griebusi Džuljetą už rankos, stumtelėjo ją į minią, kuri lengvai prasiskyrė, nors piršlė ir buvo puse galvos už aplinkinius žemesnė. – Eik, pasisveikink. Duok man dešimt minučių, ir aš pasistengsiu jums paaiškinti, kodėl taip pasielgiau, tada galėsit mane keikti. Arba pabandykit susitaikyti, gal net pradėti iš naujo – jums rinktis.
Džuljeta nužvelgė minią, ieškodama pažįstamo veido, ir pastebėjo tvirtą figūrą elegantišku kostiumu, apsuptą diskretiškos apsaugos komandos. Kompanija artėjo jų link.
Finas. Visai kaip jos atsiminimuose.
Aukštas, žavingas ir savimi pasitikintis, karūnos vertas vyras. Smokingas nepaslėpė jo dailaus, raumeningo kūno. Tamsūs trumpi linkę garbanotis plaukai, šypsena tokia pati kaip anksčiau.
Iki tos akimirkos, kai jis pastebėjo Džuljetą.
– Mis Arundel, malonu jus vėl matyti.
Finas ištiesė ranką ir prisitraukė Elizą pabučiuoti jos skruostą it senos bičiulės. Atsisukęs į Džuljetą trumpai tarė:
– Mis Viljera. Kokia maloni staigmena. Nežinojau, kad lankotės šioje pasaulio pusėje.
Nors ir šaltas, jo balsas sujaudino moterį, kaip visuomet, galbūt todėl, kad ji senokai girdėjo ką nors kalbant su intonacija, būdinga Delamero žmonėms.
– Staigmena ir man, – patikino ji stebėdamasi, kad apskirtai galėjo kalbėti: ji vos pajėgė kvėpuoti. Salės sienos staiga susitraukė ir viduje nebeliko oro. – Nors sunku pasakyti, ar tokia pat maloni.
Ir vėl tas kvailas liežuvis. Džuljeta pajuto į nugarą smingant visų tų svečių, tapusių princo Aleno ir tos iš kažkur pažįstamos moters susitikimo liudininkais, žvilgsnius. Internetas buvo kupinas nuotraukų, straipsnių ir vaizdo reportažų apie jųdviejų santykių skandalą, tad išsiaiškinti, kas ji tokia, nebūtų buvę sunku.
Fino veido išraiška tapo rūsti.
– Praneškit, kai apsispręsite. Jums leidus, turiu privačių reikalų su mis Arundel.
Finas elgėsi neįprastai karališkai. Ji negalėjo to pakęsti.
– Tiesą pasakius, – nervingai nusijuokė Eliza, – jūsų pora – Džuljeta.
Antras skyrius
– Ką? – Finas pervėrė Džuljetą tokiu pažįstamu plieniniu mėlynų akių žvilgsniu. – Sugalvojai pajuokauti? Paprašei Elizos su manimi susisiekti?
Ar jis išties taip galvojo? Ji niekuomet jam neatleis už tai, kad apleido ją broliui mirus, tad kodėl ji būtų norėjusi ištiesti jam nors mažąjį pirštelį?
– Aš čia niekuo dėta! – sušuko ji įsisprendusi į šonus, visiškai pamiršusi juos supančias akis ir ausis. – Maniau, kad tuokiesi. Kas nutiko tavo princesei? Kodėl kreipeisi į piršlę?
Fino kaktoje tvinkčiojo raumuo.
– Tėvas nori, kad vesčiau kuo greičiau, vos tik radęs nuotaką. Todėl ir esu čia, nes buvo prižadėta tobula pora, bet rezultatas kelia juoką.
Finas nebuvo susižadėjęs? Netgi neturėjo potencialios kandidatės? Ji išvyko iš Delamero dėl melagingų priežasčių?
– Tikrai juokinga, aš irgi tikėjausi to paties.
Jiedu abu atsisuko