Pirmas skyrius
– Nėra nieko blogiau, kaip aistringai užsigeisti vyruko, kuris vėliau pasirodo esąs tikras moliūgas.
Liucilė Vandenberga, draugų vadinama Lulu – šis vardas buvo nei šioks, nei toks, bet vis vien geresnis už Liucilę – negalėjo nuslėpti nusivylimo, kai įsikibo draugėms į parankes – Vivei ir Amelijai. Garbės žodis, vyrukas, atrodantis taip pat gerai, kaip tasai, kuris sausakimšame bare brazdino gitara, turėtų pasižymėti protiniais gebėjimais ir žavesiu, kurie būtų puikiai tikę prie nuostabaus jo kūno. Bet šitas? Oi oi. Lulu smagiau pasikalbėdavo su savo augalais.
– Gaila, bet jis pasirodė esąs nieko vertas, – pareiškė Amelija. Jos dailiame, švelnių bruožų veide galėjai išvysti užuojautą ir palaikymą.
Vivė taip neguodė.
– Jeigu moliūgas panašus į porno žvaigždę, galėtum prigriebti jį už šaknų, Lulu. Noriu pasakyti, kad tau nereikėtų tikėtis, jog jis taps gyvenimo partneriu.
Lulu neatrodė įtikinta, tikriausiai dėl to, kad ir vėl nusivylė. Pastarąjį mėnesį, kai atsikraustė į Vašingtoną Kolumbijoje, dairėsi įdomaus vaikino, kuris padėtų nutraukti jos užsitęsusį sausąjį romantikos laikotarpį. Šis, regis, truko visą amžinybę, nes Lulu buvo susitelkusi ties sėkminga mokslų pabaiga, paskui – praktika Ruandoje ir naujuoju darbu savanoriškoje, pelno nesiekiančioje organizacijoje. Ilgus metus ji neleido sau tokio malonumo kaip pasimatymas. Žinoma, taip nutiko todėl, kad paskutiniai jos santykiai buvo susiję su egocentrišku karjeristu, kuris per visus kartu praleistus metus nė nesužinojo jos antro vardo, mėgstamiausios Lulu spalvos ir kitų svarbių smulkmenų.
O dabar jai reikėjo sekso. Trūks plyš. Reikėjo su kuo nors pasimylėti, reikėjo, kad tas žmogus priverstų užmiršti, jog ji taip ilgai nesimylėjo… ar bent jau leistų patikėti, kad tikrai buvo verta laukti. Lulu galėtų jam atsiduoti, net jei jis nežinotų jos antro vardo ar mėgstamiausių spalvų, kad tik gautų bent vieną naktį.
– Norėjau susipažinti su mielu, seksualiu, protingu vyruku ir patirti nuotykį Vašingtone, – garsiai mintijo Lulu.
O kai keliomis dienomis anksčiau apsilankė tame pačiame Diuponto aikštės bare ir sutiko nepaprastai karštą gitaristą, pamanė, kad tikriausiai rado tobulą vyrą, su kuriuo galėtų įgyvendinti savo svajonę.
Bet kai jiedu šįvakar šnektelėjo, jis pasirodė esąs toks įdomus, kaip vizitas pas dantų gydytoją. Ne toks, kaip skylės plombavimas ar kanalų tvarkymas, o toks, kaip nuobodi profilaktinė apžiūra. Net žiovulys suėmė. Tušti tauškalai galutinai sugriovė jos svajas.
– Kam rūpi jo intelekto koeficientas? – tarstelėjo Vivė. – Svarbiausia, kaip jis atrodo ir jo dydis.
– Gal tik tau, – nepritardama pataisė Amelija.
Tiesą pasakius, abidvi buvusios koledžo laikų kambario draugės negalėjo būti labiau skirtingos, Lulu net stebėjosi, kaip jos iki šiol sutarė. Jos buvo panašios į Oskarą su Feliksu, tik abi moteriškės. Viena į seksą žiūrėjo konservatyviai, kita buvo panaši į šliundrą. Tikra keistuolių porelė.
– Norėčiau būti žiauriai paviršutiniška, kaip tu, Vive, – prisipažino Lulu. – Bet man būtina apie viską kalbėtis.
Vivė šyptelėjo, buvo neįmanoma jos įžeisti. Ji buvo nepadorumo karalienė.
– Puiku, pamiršk jį. Bet nenuleisk rankų. Dar nevėlu.
Galbūt. Bet jai nereikia tik dabitos, ji norėtų nuoširdaus ir atviro vyruko, kuris nežaistų žaidimų su savo ketinimais. Tokio, kuris žinotų, ko nori, ir to siektų… būtų apsisprendęs ir galėtų kalbėti ne vien apie savo mėgstamą grupę.
Kodėl, po galais, taip sunku rasti ką nors panašaus?
Amelija kalbėjo pakeltu balsu, kad išsiskirtų iš minios, kuri darėsi vis garsesnė – triukšmas didėjo su kiekvienu kostiumuotuoju, besigrūdančiu prie modernaus baro.
– Šįvakar čia bus daugybė vaikinų. Rasi geresnį.
– Abejoju.
– Dar išgerk. Po trijų kokteilių jie visi atrodys geriau, – patarė Vivė rodydama į Lulu stiklinę.
Lulu jau ir taip jautė dviejų poveikį. Deja, išgėrusi ji darėsi dar išrankesnė.
– Aš nesu vienos nakties nuotykių su nepažįstamaisiais mėgėja.
Vivė kilstelėjo antakį ir parodė į gitaristą.
– Jis buvo pažįstamas, – neatlyžo Lulu. – Na, aš jį kaip ir pažinojau.
– Iki šio vakaro persimetėte keliais žodeliais, – Vivė patenkinta šyptelėjo.
– Bet aš žinojau, kuo jis vardu.
– Tik pavarde.
– Na, ir kas?
Vivė gūžtelėjo pečiais.
– Šėferis vis dar slepia savo vardą. Lažinuosi, kad jis kažkoks kvailas, toks kaip Fredas ar Houmeris, ar Ralfas.
Amelija, saldžiai šypsodamasi, pasakė:
– Gal jis stengiasi kai ką nuslėpti dėl to, kad yra dėmesio centre.
Tikriausiai. Bet Lulu įtarė, kad prislėgtumas ir vardo paslaptis turėjo padidinti susidomėjimą šiaip jau visiškai neįdomiu vaikinu. Ir ji susidomėjo, bent jau tol, kol išgirdo, kaip jis paklausė ar turite pageidavimų?
Atsidūsėjusi ji pateliūskavo savo Velnio lašus, ypatingą šio vakaro Helovino kokteilį, ir sriūbtelėjo jo. Ji buvo atsargi, stengėsi raudonu gėrimu neapsitaškyti pusės veido – nuo kaktos iki nosies galiuko – dengiančios kaukės. Dėl šito kostiumo Lulu turėjo vargo, norėjo atrodyti ne tik seksualiai, bet ir kiek įmanoma šelmiškai tam, kad sužadintų nepadorias gitaristo svajas. Ji buvo ragana, bet žalia jos kaukė visai neatrodė gąsdinanti, be ilgos nosies ir karpų. Lulu pasirinko Užgavėnėms tinkamą veido kaukę su žvyno pavidalo blizgučiais ir katės akių forma. Po smaila kepure draikėsi pasišiaušusios natūralios garbanos. Ji buvo pasipurškusi raudonu blizgančiu plaukų laku, todėl atrodė visai neatpažįstama.
Ją pamatė Šėferis. Jo akyse Lulu pastebėjo susižavėjimą ir aistrą. Gal jo smegenys kaip kopūstas, bet kraujas, matyt, tekėjo jo šaknimis. Oi, venomis.
To tikriausiai užtektų daugumai sekso ištroškusių dvidešimt šešerių metų amžiaus moterų. Gal užtektų ir vidurinę baigusiai Lulu. Bet ji pasikeitė grįžusi po praktikos Ruandoje. Darbas šalyje, kur žmonės beveik nieko neturi, ir pelno nesiekiančioje grupėje, kuri rėmė panašius, pasmerktus, tačiau vilties nepraradusius žmones, labai paveikia žmogų.
Lulu vylėsi, kad ji išties suaugo. Bet tai nereiškė, jog dabar netroško kur nors nueiti ir atsipalaiduoti, kad pabėgtų nuo liūdesio ir nepritekliaus, su kuo susidurdavo darbe. Bet tik ne su moliūgu.
– Vau, striptizas rodomas vienuoliktą valandą, – pranešė Vivė išpūtusi tamsias akis.
– Oho, maniau, kad ši vieta aukštesnio lygio. Gal prieš tai nueikime kur nors kitur, – pasiūlė Amelija, truputį sutrikusi.
– Kalbu ne apie laiką, panele, suprantanti pažodžiui, – pasitaisė Vivė. – Turiu omenyje ties mano vienuolikta valanda.
Lulu ir Amelija atsigręžė ir įdėmiai nužvelgė minią ieškodamos to, kas patraukė Vivės dėmesį. Iš pradžių Lulu tik akimis bėgiojo po velnių, vampyrų, seksualių slaugytojų ir statybininkų jūrą. Paskui pastebėjo žmogų, vienišą stoviniuojantį prie šokių aikštelės, nusisukusį nuo jos. Ir ji tiesiog nebegalėjo į jį nežiūrėti.
Vyrukas šio renginio proga buvo apsitaisęs baltai – apsivilkęs amžių senumo vaiduoklio kostiumą, kuris buvo nebemadingas jau tada, kai Lulu mokėsi pradinėje mokykloje. Bet net vienos marškos, regis, buvo per daug. Jis buvo su šventiniu kostiumu, bet atlikęs pareigą, pradėjo kelti maršką viršun. Vyrukas atidengė ilgas savo kojas, kurias slėpė laisvai krintantys džinsai, gaubiantys tvirtas, raumeningas šlaunis. Ką jau kalbėti apie dailų užpakaliuką, gardžiai atrodantį po išblukusiais džinsais.
Kai jis išskėtė iškeltas rankas, sugriebė savo marškinių apačią, kuri dabar pakilo kartu su marška: