To nesuvaidinsi. Natalie Anderson

susitiko – jas teskyrė keli coliai. Jo žvilgsnyje šmėstelėjo kažkas pavojingo – nebe tas ankstesnis pyktis, bet Penę tai išgąsdino. Ji kiek galėdama atsitraukė iki šaltos metalinės spintelės, sunkiai alsavo. Papurtė galvą – dabar tik taip tepajėgė bendrauti. O jis stovėjo, rūstus tarsi uola, ir žvelgė tiesiai į ją.

      Jos galvoje pralėkė milijonai minčių – kupinų nevilties, užmirštų, bauginančių minčių.

      Karteris Dodsas ne iš tų, kuris leistų moteriai valdyti situaciją – o tai būtų vienintelė Penei priimtina padėtis, žinoma, perkeltine prasme. Jis ką tik parodė, jog būtų tas, kuris vadovauja. Jo dailiame beveik berniukiškame kūne slypėjo be galo vyriška ir valdinga siela. Toks buvo jo ėjimas – užliūliuoti Penę saldžiu saugumo jausmu, paskui atskleisti tikrąją savo galią ir kone išvaryti ją iš proto. Penė mėgo seksą – jai patiko medžioklė, prisilietimo džiaugsmas, trumpalaikis artumas. Bet ji niekada nebuvo praradusi savitvardos. Ji turėdavo vadovauti, jai reikėjo būti ta, kurios geidžia, nors ir trumpam. Penė kruopščiai rinkdavosi, kam patikėti savo kūną, kad visuomet galėtų pasitraukti. Įsitikindavo, kad meilužis tą supranta. Įsipareigoti ji nesiruošė. Nei visiškai atsiduoti. Tad šie pojūčiai, dabar grasinantys atimti galimybę blaiviai mąstyti, buvo visiškai nauji. Ir visiškai nepageidaujami.

      Bet juos galima paaiškinti logiškai. Dar nė penkios minutės nepraėjo nuo tada, kai Penė pagalvojo, kad ją užpuolė. Širdis dar nespėjo nurimti, tebesiuntė signalus: Kuo greičiau spruk.

      – Ką gi, čia buvo vienintelis būdas sudeginti adrenalino perteklių. – Juk reikia elgtis šaltai.

      – Ar tą ir darei?

      – Aišku. Žinai, vis dar buvau įsiaudrinusi po to išgąsčio, kai užpuolei mane mano pačios biure.

      Karteris žengė atgal, ir karštis nuslūgo. Bet žvelgė į ją dar atidžiau nei pirma.

      – Ak. O kas gi tai buvo man?

      Penė pamėgino spėti:

      – Įprastas dalykas?

      Jis vyptelėjo.

      – Ne.

      Ji dar buvo gerokai įsiaudrinusi, bet reikėjo kažkaip suvaldyti savo tirpstantį kūną. Atsiradus progai, Penė nevengdavo pasilinksminti, bet čia jokiomis linksmybėmis nekvepėjo. Tokia aistra tegali įskaudinti. Tokie stiprūs jausmai ją gąsdino. Per dešimtį su Karteriu praleistų minučių ji jau išgyveno siaubą, įtūžį ir geismą – pastarąjį pernelyg stipriai. Tad nusisuko, kad nematytų jo akyse spindinčio iššūkio.

      – Man reikia eiti. Vėluoju. – Kuo greičiau ji nusigaus į barą, tuo geriau – reikia išlieti energiją, kuri dūzgė tarytum musė, įsipainiojusi į voratinklį. Per aštuonias valandas šokių aikštelėje galbūt pajėgs tą padaryti.

      – Aistringas pasimatymas?

      – Labai, – pamelavo ji ir pasidžiaugė, kad gali užkirsti kelią viskam, kas tarp jų mezgasi, išgalvojusi įsivaizduojamą draugą. Atsisegė savo sportinį krepšį, pasigražino ir susikaupė. Bet iš tikrųjų visa liepsnojo, trūksmingai alsavo, širdis daužėsi, tad triukšmingas plaukų džiovintuvo ūžesys buvo kaip tik. Ramino sudirgusius nervus.

      Karteris žengė porą plačių žingsnių atgal, kad atsikvėptų, kad susivaldytų. Nesuprato, kas jį apsėdo. Ką tik pabučiavo visiškai nepažįstamą moterį. Nepažįstamąją, kurią iš pradžių palaikė Meisono vagile.