– Gerai, – nulenkęs galvą sutiko Adamas.
Išgirdusi, kad jis nenoriai sutinka, Džena paleido ranką ir tyliai su palengvėjimu atsikvėpė, nors ir suprasdama, kad tai tėra pirmas žingsnis.
Adamas ištiesė pro ją ranką ir pasukęs rankeną stumtelėjo duris, mostu parodydamas eisiąs paskui ją. Dabar vyras buvo nusiteikęs dalykiškai ir savo elgsena teigė neturįs jokių kėslų. Abiem atsidūrus viduje užvėrė duris ir atsistojo priešais.
– Dabar kalbėk.
Džena suprato pasielgusi kvailai, kad neprivertė jo eiti pirma savęs. Neliko galimybės atsitraukti – patalpoje tebuvo didelis langas matiniu stiklu, kuris darė klaidinamą laisvės įspūdį, o atstumas tarp jos ir atsitiktinio pagrobėjo buvo mažas. O, Dieve, ką, po galais, sau manė?
Džena prisiminė brolio sielvartą. Tai suteikė jėgų eiti toliau. Išsitiesė.
– Noriu, kad grąžintum mano broliui pinigus, kuriuos tavo brolis Lijamas iš jo išviliojo apgaule.
Adamas sustingo.
– Atsuk juostelę atgal ir paleisk dar kartą. Tik šįkart lėtai.
Ak, šis vyras kuo puikiausiai moka išlikti šaltakraujiškas, bet, matyt, velionio brolio niekšybes ne kartą teko glaistyti. Tikriausiai ne sykį teko meluoti žmonėms, kuriuos Lijamas Rotas apgavo per daugelį metų.
– Tikėjausi, kad neigsi. Juk Rotai visi už vieną. – Taip sakė Stiuartas, o ji neturėjo priežasties netikėti. Turtingieji ir privilegijuotieji visada sugeba išsisukti. Jos buvęs vaikinas Luisas buvo toks pats, nors turtais Rotams toli gražu neprilygo. Jis manė, kad pinigai leidžia daryti ką tik nori, net apgaudinėti savo merginą.
Adamo Roto akys išdavė susierzinimą.
– Negaliu neigti to, apie ką nieko nežinau, – atžariai sugrąžino Dženą į realybę. Jo antakiai susimetė į raukšlę. – Kas toks tavo brolis išvis?
– Stiuartas Brensonas.
Jo veide nesujudėjo nė vienas raumuo.
– Ar turėčiau jį pažinoti? – paklausė, bet neleido atsakyti. – Apgailestauju, brangute, bet palaikei mane kažkuo kitu. Mano šeima su tuo nesusijusi.
Adamo mėginimas nusimesti atsakomybę supykdė Dženą.
– Žinau, ką man sakė brolis.
Vyras tvirčiau sukando žandikaulius.
– Norėčiau, kad pakartotum žodis žodin, ką jis sakė.
Džena su palengvėjimu atsikvėpė – jis bent pasiruošęs klausytis.
– Prieš šešias savaites per žinias pranešė, kad tavo tėvai dalyvauja Australijos dienos vakarienėje. Buvo rodoma ištrauka iš Lijamo laidotuvių. – Jaunesnysis Adamo brolis anksti gruodį mirė nuo ligos.
Adamas nekrustelėjo.
– Pasakok toliau.
– Tada mane aplankė Stiuartas. Atrodė baisiai. Norėjau paklausti, kas atsitiko, bet jis pažvelgė į televizorių ir išvydęs laidotuvių procesiją pratrūko raudoti. Sakė, kad tavo brolis išviliojęs iš jo didžiulę pinigų sumą, kurią jis tik šiaip ne taip sukrapštęs. – Džena atminė, kaip išsigando tai sužinojusi.
– Lijamas niekada nebūtų taip pasielgęs.
– Apgailestauju, bet pasielgė būtent taip, – ištarė nė neabejodama.
– Jis turėjo savo pinigų. Jam nereikėjo svetimų.
Moteris kilstelėjo galvą.
– Argi jis neinvestavo šiaurėje į pramogų parko projektą, kuris vėliau žlugo? – Pastaruoju metu laikraščiuose tik apie tai ir rašoma. Lijamo vardą ji įsiminė geriausiai, ypač dėl jo mirties.
Šitai pagaliau patraukė Adamo Roto dėmesį.
– Pasakok.
Ore pakibo įtampa, bet Džena negalėjo leistis užvaldoma jaudulio.
– Maždaug prieš dvejus metus Stiuartas sutiko Lijamą per oficialų priėmimą ir…
– Kokį priėmimą? – paklausė Adamas.
Džena mėgino prisiminti, bet tas vyras taip stebeilijo, tad sunkiai sekėsi.
– Nežinau. Stiuartas neminėjo.
Adamas suraukė antakius.
– Maždaug prieš tiek laiko mano brolis sužinojo sergąs, – sumurmėjo.
– Žinau, – tyliai pasakė Džena, jausdamasi nesmagiai, kad turi apie tai kalbėti. – Tačiau tai nieko nekeičia. Tavo brolis vis tiek paėmė pinigus.
Adamas tvirtai suspaudė lūpas.
– Vis dar per mažai argumentų.
Dženą tai siutino. Ji manė neprivalanti nieko įrodinėti. Neteisybė jau egzistavo.
– Kiek žinau, jie aptarinėjo pramogų parko idėją, ir Lijamas užtikrino, kad nebus jokios rizikos. Kvailai patikėjęs Stiuartas užstatė savo namą ir paskolino jam tris šimtus tūkstančių dolerių.
Adamas šiurkščiai nusikvatojo.
– Tris šimtus tūkstančių dolerių? Ir davė be įsipareigojimų?
– Stiuartas pasitikėjo tavo broliu, – Džena sugriežė dantimis. – Juk jis Rotas. Dėl tavo šeimos doros neturėtų kilti abejonių.
– Ir nekyla. – Adamo išvaizda bylojo, kad Džena jį įžeidė.
– Tai kur mano brolio pinigai? Parkas turėjo būti pradėtas statyti prieš šešis mėnesius, tačiau darbai buvo vis atidėliojami. Galiausiai bendrovė, kaip žinai, bankrutavo. – Apie tai pranešė ir žiniasklaida. Niekam tai neprasprūdo pro ausis, kaip ir faktas, kad vienas iš investuotojų buvo Lijamas, nors sirgo mirtina liga. – Mano brolis įsitikinęs, kad Lijamas paėmė pinigus melagingu pretekstu, ir jam pritariu. Tavo šeima skolinga Stiuartui visą sumą.
Adamo žvilgsnis skrodė kiaurai.
– Kur tavo brolis dabar?
– Jis architektas. Netekęs pinigų išvyko į Vidurinius Rytus – pamėgins greitai užsidirbti, kad išsaugotų šeimos namus. Iki šiol jam nekildavo sunkumų mokėti mokesčius už namą, bet dabar… – Dženos gerklę sugniaužė skausmas. – Be to, jis turi žmoną ir du mažus vaikus, kurie jo beprotiškai ilgisi. Jie nori, kad mano brolis parvažiuotų namo, bet jis negalės sugrįžti, kol neįvykdys banko reikalavimų.
Laikyti šitai paslaptyje Dženai buvo sunkiausia. Negalėjo su niekuo apie tai pasikalbėti. Ir tėvai, ir Stiuarto žmona manė, jog jis išvyko į užsienį, kad greičiau išsimokėtų už namą. Vargšė Vikė nė nenutuokė, jog netrukus gali prarasti nuostabius namus, kuriais taip didžiavosi.
– O kodėl pats pas mane neatėjo? – paklausė Adamas. – Kodėl tu turi atlikti juodą darbą už savo brolį?
Dženai nepatiko Adamo tonas.
– Stiuartas sakė, kad nėra prasmės kalbėtis su jūsų šeima, nes visi stotumėte Lijamo pusėn, – atsakė įdėmiai tyrinėdama priešišką jo veido išraišką. – Suprantu, ką jis turėjo galvoje. – Tą dieną Stiuartas buvo visiškai praradęs savitvardą, ir ji dar labiau neskaudins pasakodama apie šiandienos pokalbį. Pirmiausia ras būdą viską sutvarkyti.
Adamas prikaustė tiriamu žvilgsniu.
– Tavo broliui apginti yra teisinė sistema. Ar jis pateikė ieškinį?
– Ir kaip galėtų