– Turėjau galvoje, jums neteko nušviesti mados savaitės renginių?
– Paryžiuje – ne, – jo balse tebeskambėjo gynybos gaidelės.
– Būčiau jus prisiminusi.
Tiesą sakant, ji būtų atpažinusi jį ne tik dėl to, kad vyrukas neturi nė menkiausio mados pojūčio, bet ir iš žvilgsnio, kuriuo perliejo ją. Regis, jis priklausys čia mažumai moteris mylinčių vyrų. Juodu tylomis vienas kitą nužiūrinėjo.
– Ar jūs gyvenate Paryžiuje?
Kimė papurtė galvą.
– Deja, ne. Aš gyvenu Manhatane.
– Hm. Kalbate kaip amerikietė, bet atrodote kaip europietė.
– Drabužiai – iš Prancūzijos, o aš – pusiau italė, nors gimiau ir užaugau Niujorke.
– Pasisekė Niujorkui.
Gal jis ir rengiasi kaip daltonikas, bet yra savotiškai seksualus ir malonus, pagalvojo Kimė.
– Eime? – Jis parodė į raudonu kilimu užtiestus laiptus. – Ar jums nereikėtų iš pradžių persirengti? – pasiteiravo ji bakstelėdama į ant peties kabančią kuprinę.
– Ten mano fotoaparatas ir įranga.
– Supratau. – Kimė gūžtelėjo.
Juk jis – ne jos fotografas. Be to, vakarui suteiks šarmo. Kai juodu ėmė lipti laiptais, jos palydovas sumurmėjo:
– Nuostabu.
Jei raudonu kilimu užtiesti laiptai jam pasirodė nuostabūs, įdomu, ką jis pasakys įžengęs vidun?
Kimė parodė kvietimą ir buvo maloniai pasveikinta. Tada jos kompanionas ištiesė kvietimą ir jau ketino sekti iš paskos, kai pasigirdo:
– Un moment, monsieur. S'il vous plaît.
– Hm?
– Jis nori, kad jūs sustotumėte.
Vyriškis aiškiai suirzęs atsiduso.
– Kas čia? Mados policija?
Ji nusišypsojo.
– Tikrai taip. Ir jei nedarysite to, ką jie sako, būsite išspirtas lauk.
Ji klausėsi paskubomis beriamų žodžių prancūzų kalba, bet įstengė suprasti esmę.
– Tai dėl jūsų kuprinės. Negalima jos neštis vidun.
Jis nusitraukė kuprinę nuo pečių ir atsegė ją.
– Prašom tikrinti. Čia tik fotoaparatas. Aš – fotografas.
– Gal jie ir prancūzai, bet tikrai ne kurti, – priminė jam Kimė.
Apsaugos viršininkas papurtė galvą ir kreipėsi į Kimę.
– Pas de sacs dans le salon, – ištarė jis ir įsakmiai iškėlė ranką.
– Negalite neštis kuprinės į vidų.
Fotografas tvirčiau suspaudė savo turtą. Viduje vakarėlis jau įsisiūbavo ir jai reikėjo kuo skubiau ten pakliūti. Be to, šis incidentas ėmė darytis nuobodus.
– Tikiuosi, jūs išsiaiškinsite, – tarė ji ir pamojavusi nėrė į mados jūrą.
Elegantiški kambariai buvo perpildyti. Uniformuoti padavėjai vaikščiojo tarp svečių nešdami šampano taures ant sidabro padėklų.
Prasideda, pagalvojo Kimė ir paskubomis įtraukė pilvą. Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio moteris, sverianti šimtą trisdešimt svarų, jautėsi stora. Visi čia susirinkusieji – garsenybės, modeliai, dizaineriai ir mados gerbėjai – buvo gražūs ir liekni. Arba turtingi ir galintys nekreipti į tai dėmesio.
Svečių drabužiai verti milijonų, o ką jau kalbėti apie įžymybių kaklus puošiančias brangenybes. Ji giliai įkvėpė ir pajuto ore sklandančius brangių kvepalų aromatus. Jai patiko visas šis blizgesys ir prabanga. Buvo girdėti prancūzų, italų, anglų, persų, japonų ir galybės kitų kalbų nuotrupos. Kimė nesunkiai galėjo susikalbėti prancūzų ir italų kalbomis. Ypač čia, mat visos kalbos sukosi tik apie madą. Ji pasiėmė taurę šampano, kurią jai maloniai pasiūlė padavėjas, ir žengė pirmyn.
Kimė yrėsi per minią sveikindamasi su pažįstamais žurnalistais, dizainerių asistentais ir kai kuriais modeliais. Simona, šio vakaro šeimininkė, sėdėjo ant kėdės, kuri Kimei labiau priminė sostą. Moteris atrodė pavargusi, paakiai patamsėję. Vilkėjo savo pačios kurtą suknelę. Be jokios abejonės, juodos spalvos. Ji nesirinkdavo spalvotų drabužių. Simona tarškėjo prancūziškai nuolat gestikuliuodama rankomis. Aplink susispietusi minia gaudė kiekvieną jos žodį. Nors kartą Nikola Pietra ir Markas Aplas atsidūrė ne dėmesio centre. Šiandien čia žibėjo Simona.
Kimė suprato, kad jai nepavyks prasibrauti iki dizainerės, tad apsidairė po kambarį svarstydama, su kuo galėtų paplepėti. Žvilgsnis užkliuvo už fotografo, kurį susitiko prie įėjimo. Vis dėlto jam pavyko pakliūti vidun. Tik be kuprinės. Šioje minioje jis buvo it… it kas? Kimė kurį laiką jį stebėjo. Regis, aplinkiniai irgi nenuleido nuo jo akių. Rankoje vyras laikė taurę šampano, tarsi ši padėtų jam įsilieti. Tačiau tai tik pabrėžė jo kitoniškumą. Šampanas akivaizdžiai nebuvo mėgstamiausias vaikino gėrimas. Akimis jis siurbte siurbė spalvingus, gražius, laisvai bendraujančius žmones. Ir staiga Kimei nušvito: jis atrodė it vienišas vilkas, patekęs tarp egzotiškų paukščių. Lyg pavojingas grobuonis. Dabar buvo kiek apdujęs, ramus, bet, pasikeitus nuotaikai, eitų per minią it įkaitintas peilis per sviestą. Niekas su juo nesikalbėjo. Šis žmogus jautėsi nejaukiai.
Kimė svarstė, ar jai derėtų jo pasigailėti ir pristatyti keliems žmonėms, kai pastebėjo, kad prie jo priėjo Briusteris Pykokas [Angl. peacock – povas.]. Aha. Darbe jis garsėjo kaip klastingas žmogus. Tik todėl ir išliko. Jo skiltis buvo nepaprastai populiari būtent dėl kandžių, negailestingų pastabų. Dažniausiai jis puldavo silpniausius – po reabilitacijos atsigaunantį modelį; nebemadingą dizainerį, besistengiantį sugrįžti ant scenos. Pykokas vadovavosi moto, kad plunksna yra galingesnė už kardą. Na, jo atveju – kompiuteris galingesnis už iškeltą ieškinį. Šio žmogaus skiltis sužlugdė ne vienos garsenybės reputaciją, o kelios jautresnės sielos iškeliavo anapilin.
Su Kime jis elgėsi labai maloniai ir savo skiltyje nominavo ją dailiausiai besirengiančia moterimi, bet ji nė akimirkos neprarado budrumo, tarsi laikytų ant kelių barškuolę.
Neatrodė, kad fotografą būtų nuskriaudęs likimas, tačiau akivaizdu, kad jo karjera mados versle kabo ant plauko. Jis gali būti sužlugdytas nespėjęs padaryti nė vienos nuotraukos. Kimė patraukė prie keistosios porelės. Briusteris iš tiesų buvo Borisas Puškoskis, bet jo pasirinktas pseudonimas tiko daug labiau. Jis mėgdavo balansuoti ant mados ribos ir rengdavosi lyg povas. Šiandien buvo pasipuošęs dvidešimtojo amžiaus vintažiniu ryškiai mėlynos spalvos aksomo švarku. Greičiausiai Dior namų. Jo plaukai – nubalinti ir trumpai kirpti. Ausyse tviskėjo dviejų karatų deimantai. Jis giriasi pradėjęs šią madą tarp vyrų. Gal ir taip. Jam tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Kimė įtarė, jog jis nesikeičia jau kelis dešimtmečius.
Priėjusi dar arčiau nugirdo, kaip Briusteris sako:
– O ką jūs manote apie bambą siekiančias iškirptes?
Įsivyravo nejauki tyla, o Kimė net prikando lūpą svarstydama, ar nereikėtų dumti kuo toliau nuo šių keistuolių.
– Aš nekalbu prancūziškai, – galiausiai atsakė fotografas.
Nė nesusimąsčiusi ji ėmė kvatotis lyg iš paties šmaikščiausio