– Pakviesiu pagalbos! – sušuko Lukas, stovėdamas šalia su savo lenta po pažastimi ir pakrantės sargybos racija prie ausies. – Reikia išsikviesti vandens motociklą.
– Ne, palauk. Štai jo lenta.
Ji parodė pirštu į ryškų žaibą šėlstančiose bangose. Medei pasidarė silpna supratus, kad tamsi jį dengianti figūra nejuda.
– Matau jį.
Lukas kažką sušuko, bet garsas pasiklydo vėjyje, o Medė peršoko ateinančią bangą ir nėrė tiesiai į vandenį. Gelbėjimo lenta kaip torpeda iškėlė ją ant bangos keteros. Per kelias sekundes bangų tempimas ir traukimas išsunkė jos energiją, ir ji yrėsi automatiškai. Laimei, sužeistas banglentininkas nebuvo labai toli, bangos nešė jį kranto link. Sūrus vanduo graužė Medei akis, ji išvargusi nelygiai kvėpavo, stengdamasi tausoti jėgas, ir pamatė, kad jis judina galvą. Virš išbalusio skruosto švietė ryški raudona dėmė.
Jis kraujuoja.
Ji pradėjo irtis dar įnirtingiau, kovodama su besiplakančiu vandeniu, akimis matuodama atstumą, pradėjo skaudėti rankas ir pečius, nutirpo kojos.
Pagaliau pasiekusi banglentininką, Medė pakišo gelbėjimo lentą jam po liemeniu.
– Laikau jus – nesijaudinkite! – sušuko ji.
Medė kovojo su dirželiu, kuriuo kulkšnis pritvirtinta prie lentos, kai juos užgriuvo pusantro metro aukščio banga. Kraujas prasisunkė ir nutekėjo dailiu banglentininko skruostikauliu, Medė išgirdo jį sudejuojant.
Susikaupk. Atlaisvink dirželį.
Ji nustūmė banglentę ir apsivijo jį rankomis, kaip tik tuo metu, kai kurtinamai riaumojanti banga lūžo ant jų.
Banga įtraukė juos gilyn, ir Medė sekundei sustingo iš baimės. Bet tada prisiminė viską, ko buvo išmokusi. Ji tvirtai įsikibo į gelbėjimo lentą, prispaudė skruostą jam prie liemens ir stipriai atsispyrė. Jie kartu iškilo į paviršių ir susitiko su įniršusia jūra. Medei prireikė akimirkos susiorientuoti, tada ji slysdama banga ėmė pašėlusiai irtis, įsikibusi į sukniubusį nepažįstamojo kūną. Krantas, regis, buvo už milijono mylių, jos kojos lyg guminės, ji vos galėjo jas pajudinti, o krūtinė tiesiog plyšo nuo pastangų įkvėpti pakankamai oro. Medė pasistengė nurimti ir yrėsi toliau.
Po, regis, kelių tūkstantmečių, didelis delnas sugriebė jos ranką ir ištraukė į viršų. Prisimerkusi dėl akis graužiančios druskos ji pažvelgė aukštyn ir pamatė tamsiai geltonus Luko plaukus, prilipusius prie veido.
– Viskas gerai, laikau jį! – sušuko jis. – Atsistok, nuo čia gali eiti.
Medės kojos nesuvaldomai virpėjo, ji susigūžė ir apsikabino kelius. Kaip galėjo nesuprasti, kad jie beveik krante? Ji apsivijo rankomis pečius, o Lukas ištempė gelbėjimo lentą su banglentininku ant smėlio ir atsiklaupė šalia jo.
Apdujusi, svirduliuodama nuo išsekimo ji prisiartino prie Luko, kuris, būdamas kur kas labiau kvalifikuotas dėl dirbtinio kvėpavimo, apžiūrinėjo nukentėjusįjį. Užuot leidęs banglentininkui atsigauti, Lukas paguldė jį ant šalia numestos stuburą prilaikančios lentos ir pritvirtino dirželį aplink jo krūtinę.
– Jis kvėpuoja. Gaivinti nėra reikalo. – Jis išsišiepė. – Netrukus turėtų atsigauti. Turbūt trinktelėjo galva į savo lentą.
Lukas kilstelėjo jo šlaunis.
– Atvykę paramedikai apžiūrės jį išsamiau. – Jis pasirėmė keliais ir atsistojo. – Atnešiu jums po gelbėjimo antklodę, kad sušiltumėt, kol jie atvyks.
Lukui žingsniuojant sunkvežimio link, Medė nusibraukė nuo akių plaukus. Nors panika vis dar gniaužė jai gerklę, o druska skausmingai graužė akis, pažvelgus į vyrą, kurį ką tik išgelbėjo, papilve nuvilnijo karštis.
Sužavėta ji pakreipė galvą.
Galbūt jo grožis ir nebuvo klasikinis kaip Luko, bet ryškus tamsių antakių brūkšnys, aukšti skruostikauliai virš įdubusių skruostų ir šiurkšti netvarkingai nuskusta barzdelė, pabrėžianti tvirtą žandikaulį, suteikė jam laukinio grožio, užėmusio Medei kvapą. Jos žvilgsnis nukrypo žemyn. Platūs pečiai, tobulas pilvo presas, ilgas raumeningas liemuo dailiai išryškėjo aptemptas glotnaus juodo plaukimo kostiumo. Pasidarė dar karščiau.
Medė sudrebėjo, nors jau visiškai nebejautė šalčio, ir aplink jo geidulingas lūpas pastebėjo neryškų mėlyną atspalvį. Vaikinas sudejavo, ir, jam pajudėjus, dirželis įsirėžė į krūtinę.
Medė atsitokėjo. Ką ji daro? Nužiūrinėja jį kaip kokį striptizo šokėją per mergvakarį. Vargšas vaikinas buvo sužeistas ir greičiausiai mirtinai sušalęs. Ji atsiklaupė, pridėjo delną jam prie skruosto. Šiurkštūs barzdos šeriai brūkštelėjo ranką ir pasiuntė dar vieną nepadorią karščio bangą jos kūnu. Medė stengėsi tvardytis.
– Viskas gerai, – dusliai sušnibždėjo ji. Susigėdusi stabtelėjo. Velnias, jeigu jau pradėjo geisti nepažįstamųjų, ir dar be sąmonės, jai tikrai reikėtų atgaivinti savo asmeninį gyvenimą. – Jums viskas gerai. Nejudėkite, – sumurmėjo ji, liesdama jo kaktą, braukdama atgal tankias garbanas, užkritusias jam ant antakių. Kraujas, plūstelėjęs jūroje iš siauros žaizdelės ties jo plaukų linija, dabar tik lėtai sruvo smilkiniu.
Ji pridėjo prie žaizdos nykštį, ir vaikinas staigiai atsimerkė. Jai įsistebeilijus į žydriausias akis, kokias kada nors yra regėjusi, kakle pradėjo tvinkčioti pulsas. Ryški rainelių turkio spalva atrodė tokia tyra ir akinama, kad priminė seną šeštojo dešimtmečio Karibų jūros atviruką – spalva per daug sodri, kad galėtų būti tikra.
Vaikinas pabandė pakilti, trūktelėjo ir suraukė kaktą – jo kūnas buvo suveržtas dirželiu.
– Koks čia?.. – šiurkščiai šnibždėdamas nusikeikė. – Kas mane pririšo?
Medė uždėjo ranką jam ant dilbio, tikėdamasi taip jį nuraminti. Deja, pirštų galiukais pajutusi, kaip įsitempia kietas kaip akmuo bicepsas, dar labiau susijaudino.
– Aš, – pasakė ji. – Tai dėl jūsų saugumo.
Jo nuostabios mėlynos akys susiaurėjo.
– Kas, po velniais, tu tokia?
Nepaisant šalčio ir įkyrios rudeninės dulksnos, jos oda nuraudo.
– Aš – viena iš gelbėtojų Laukinių vandenų įlankoje. Mes turėjome jus ištraukti į krantą. Jūs susitrenkėte galvą.
Jis liovėsi kovojęs ir susierzinęs bei pritrūkęs kvapo atmetė galvą.
– Nuostabu, – sumurmėjo. Kartėlis aptemdė akis, bet neatrodė, kad pastaba skirta tiesiogiai jai. – Ačiū, – tarstelėjo jis nenuoširdžiai. – Dabar atlaisvinkite dirželį.
Medė stengėsi nesuirzti dėl tokio vadovaujamo tono.
Po visko, ką jis patyrė, turbūt galima tikėtis ir atžarumo.
– Aš to nedarysiu, – pasakė ji, kaip galėdama griežčiau bet pamokomu tonu. – Jūs turite nejudėti, kol atvyks paramedikai.
Jo žandikaulis įsitempė.
– Jokių paramedikų, – tarė jis. – Leiskite man atsikelti.
– Tikrai nemanau, kad tai gera mintis, – atkirto Medė.
– Gerai, pats atsikelsiu.
Ji apstulbusi stebėjo, kaip vaikinas pakreipė petį žemyn, pasuko liemenį ir viena ranka nuplėšė