Saloje su buvusiuoju. Nicola Marsh

linktelėjo ir parodė į segtuvą.

      – Ten įtrauktas tinklaraštis ir Twitter komentarų atnaujinimas?

      – Taip. Žiūrovai galės iškart prisijungti ir reaguoti į jūsų jausmus, išdėstyti spėliones, nes, prabėgus savaitei po jūsų grįžimo, aš parodysiu dokumentinę juostą. Rodysime reklamą, o žiūrovų lūkesčiai dar labiau sudomins.

      – Vadinasi, mus filmuos visą laiką?

      Ji suraukė nosį. Apstulbo dėl tokio sumanymo, kaip ir Džeredas.

      Elijotas viena ranka traukė kitos pirštus, lyg lėlininkas, kuris ruošiasi pajudinti marionetę.

      – Ne, kameros veiks kaip judesio davikliai ir bus įrengtos tam tikrose salos vietose. Jeigu jums reikės pabūti vieniems ar pailsėti, parodysime nestebimas zonas.

      Jai išties palengvėjo, o Džeredas tuo metu svarstė, kas privertė Kristę taip beviltiškai pasielgti. Na, ji paminėjo pinigus, bet niekada nebuvo tokia, kuri kraustosi iš proto dėl pinigų, vadinasi, turi būti dar kažkas. Nors… Prabėgo aštuoneri metai. Ar jis gerai ją pažįsta?

      Džeredui buvo keista. Jo gyvenimas paskutinius septynerius metus buvo viešas: ką jis valgė, kur lankėsi, kokį automobilį vairavo – viskas buvo aptarinėjama.

      Jis išmoko atsitverti, nereaguoti į kišimąsi, o dabar poilsio ir pramogų centre išnaudojo savo privalumus.

      O ką laimės Kristė, be galimybės gauti pinigų?

      – Gera girdėti. – Džeredas pabaksnojęs sau į nosį palinko prie jos. – Jei kartais norėtum manimi pasinaudoti, galėsi tai daryti ne prieš kameras.

      – Pasvajok, Melouni.

      – Svajonių buvo daug, panele Vaild.

      Jis nustebo, kad Kristė nuraudo ir nuleido akis į savo rankas, žaidė pirštais, bet kaipmat pakišo juos po stalu ant kelių. Jis leido jai susikaupti per kelias sekundes ir, kaip ir tikėjosi, priblokšti jį ryžtingu ir kovingu žvilgsniu.

      – Tu tikrai nori tai daryti? – sumurmėjo Džeredas, dėkingas Elijotui, kad šis linktelėjo tualeto pusėn ir skubiai pasišalino.

      – Ką daryti?

      Ji graži: didelės nekaltumu spinduliuojančios akys ir papūstos lūpytės. Na, gal ji ir nebloga, bet jis – geresnis. Visada atmušdavo į jį pažirusių žodinių teniso kamuoliukų krušą.

      Ji audrino jį labiau nei bet kuri kita moteris pasaulyje ir mintis apie savaitėlę ir pažindinimąsi iš naujo kėlė tokią pat įtampą, kaip prieš Didžiojo kirčio turnyrą.

      – Tu žinai, apie ką aš. – Jis palinko labai arti, bet Kristė nekrūptelėjo, nesitraukė nė per nago juodymą. – Tu ir aš. Štai taip, – jis dūrė į ją, į save, – kaip buvo anksčiau.

      – Tik nepradėk senos dainelės.

      – Jauti sentimentų?

      – Vargu. Turėčiau labai pasistengti, kad sugrįžčiau pasivaikščioti į prisiminimų alėją.

      – Nori pasakyti, kad…

      Ji gūžtelėjo pečiais ir įsistebeilijo į dailiai sutvarkytus vanagiškus savo nagus.

      – Nieko nenoriu.

      Džeredas nusikvatojo, atsilošė ir užkėlė ranką ant kėdės atlošo – jo pirštai buvo gundomai arti merginos pečių.

      – Visada buvai niekam tikusi melagė.

      – Aš ne…

      – Tau čia virpčioja. – Jis neryžtingai piršto galiuku palietė strazdanėles prie viršutinės jos lūpos. – Siaubinga išdavystė.

      Kristė nurimo, maištingą akių spindesį pakeitė baimė. Tada sumirkčiojo, tarsi po ilgomis blakstienos norėtų paslėpti silpnumą.

      – Matau, kad klysti. Tikriausiai teniso kamuoliukais atsitrankei smegenėles.

      – Aš niekada nepraleidžiu smūgio.

      – Na, mačiau visai ką kita.

      – Ak, kaip miela, kad stebi mano karjerą.

      – Sunku nepastebėti, kai tavo viešumos troškimas demonstruojamas, kur tik pasisuksi. – Ji nutilo. Norą priešgyniauti nugalėjo smalsumas. – Dėl to dalyvausi šiame šou? Grįžti, nes reikia viešumo?

      – Aš niekur negrįžtu.

      Pažįstamas plazdenimas pilve tarsi šaipėsi iš jo tvirtumo.

      Praėjusiais metais atsakė į nesuskaičiuojamą galybę žiniasklaidos klausimų, apsisprendė, suplanavo spaudos konferenciją. Senokai susitaikė su savo sprendimu, bet mintis atsisakyti karjeros ir talento, kuris jį bemaž išgelbėjo, kėlė nerimą.

      Tenisas jam buvo išsigelbėjimas, išganymas, tikslas – viskas. Jis piktinosi, kad savimylos tėvai išmetė jį iš vietinio teniso klubo, bet netrukus atrado ramybę.

      Jis buvo geras, velniškai geras, ir greitai keleiviniai furgonai bei talentų ieškotojai paskatino sunkiau ir ilgiau dirbti, be paliovos lavinti įgūdžius.