– Nejaugi? – paklausė Zoja, bet suprato, kad nuo jo žvilgsnio nebepajėgia tęsti šio pokalbio, tarsi tas vyras būtų badaujantis žmogus, o ji – valgoma.
– Tai tiesiog parodo, kad esu apsiskaitęs, – Hanteris patraukė pečiais. – Kuo daugiau atrandu netikėtų faktų, kurių dar nežinai, tuo smagiau juos tau mėtyti tarsi jauką.
– Sakydamas apsiskaitęs tikriausiai turite omenyje Playboy žurnalą? Nesmagu tai sakyti, bet tikrai nemanau, kad kas nors patikės, jog perkate jį tam, kad paskaitytumėte straipsnius.
– Prisipažinsiu, labiau mėgstu daryti, nei skaityti. – Jo išraiška pasikeitė į paslaptingai linksmą. – Nori, kad pademonstruočiau?
Staiga Zoja atsipeikėjo ir priminė sau, kad neatvyko čia geraširdiškai juokauti su šiuo vyru. Ji turėjo konkretų planą, o Hanteris tebuvo idealus įrankis jam įvykdyti. Niekam kitam neskirta laiko. Ir nesvarbu, kad Hanteris pasirodė esąs daug protingesnis ir blaivesnis, nei ji tikėjosi.
Juk Zoja puikiai žinojo, koks jis iš tiesų. Žinojo, ką jis padarė. Tad kodėl, būnant arti jo, taip sunku to nepamiršti?
– Nejaugi manote, kad mane taip lengva sugundyti? – paklausė ji, mėgindama išlaikyti šelmišką, o ne kaltinantį toną. – Ar taip esate įpratęs? Užtenka abejingos seksualios užuominos, ir moterys puola po kojomis?
– Nesitikėjau nieko panašaus, – tarė Hanteris ir atrodė, kad juokiasi iš jos tomis veriančiomis ryškiomis akimis. – Bet dabar tikiuosi.
– Nesate mano skonio, – atkirto Zoja. – Man labiau patinka smegenys nei raumenys.
– Nesupratau? – ji matė, kad jis nė trupučio neįsižeidė. Atrodė pralinksmintas, ir nuo to jo tobulas veidas prašvito, akys ėmė spindėti. – Aš mokiausi Harvarde.
– Kaip ir visi jūsų giminaičiai ir protėviai nuo pat septynioliktojo amžiaus. – Zojos balsas vis dar buvo bejausmis. – Tai visiškai nedaro įspūdžio. Būtų netgi keista, jei nebūtumėte mokęsis Harvarde.
– Bet aš ne tik įstojau į Harvardą, – pabrėždamas tarė Hanteris vis dar spindinčiomis akimis. Jo žvilgsnis darėsi vis intensyvesnis, tarsi jis iš tiesų įsivaizdavo ją prie kojų, atsigulusią priešais tarsi… čia Zoja save sustabdė. – Aš baigiau studijas, o tai daug sunkiau netgi tam, kurio gyslomis teka mėlynas kraujas. – Jis nusišypsojo. – Smegenys ir raumenys.
Zoja gūžtelėjo pečiais.
– Man nepatinka sportas. Ypač futbolas. Beprasmis ir žiaurus karo žaidimas kvailais kostiumais, apsimetant, kad tai kažkas svarbaus. – Ji meiliai nusišypsojo. – Neįsižeiskite. Tai tik mano nuomonė.
– Didžiuojuosi tuo, kad niekada neįsižeidžiu dėl nepalankių nepažįstamų žmonių nuomonių.
Jis vėl pasimuistė ir pakišo tvirtas kojas po stalu, priversdamas Zoją pastebėti, kaip arti jie sėdėjo. Kaip intymu sėdėti privačiame kambarėlyje beveik susiglaudus su šiuo siaubingu vyru. Ji vos susivaldė neatsitraukusi, bet prisiminė, kad tai tik žaidimas. Ir ji privalėjo elgtis taip, kad jį laimėtų.
– Buvau atleistas iš karo žaidimų, – tarė Hanteris. – Jei tai padės.
– Man taip pat nepatinka baltųjų anglosaksų protestantų revoliucijos sekėjai, – pasakė Zoja beveik liūdnai. – Mėlynakraujai pasipūtėliai, galvojantys, kad pasaulis vis dar yra jų nuosavybė. Galbūt tai tik keista mano charakterio savybė.
Jis vėl nusišypsojo.
– Turint omenyje, kad atlikai nuodugnų tyrimą, turėtum žinoti, kad esu juoda avis savo kilmingoje giminėje. Vos mane pamatę, – o tai neįvyksta itin dažnai, – visi jie sunkiai atsidūsta. Esu per daug skandalingas.
– O gal priežastis jumyse, pone Grantai? Gal tiesiog jūs pats man nepatinkate?
– Bet, nepaisant to, esi čia, – tarė Hanteris, o jo tonas atskleidė, kad ji jo neįvertino, nors jis vis dar šypsojosi nerūpestingo vaikinuko šypsena. – Ir siūlai man savo paslaugas striptizo klube pusę vienuoliktos antradienio rytą. Norėtum sužinoti, kas taip elgiasi, panele Bruk? – jam ištarus jos pavardę savo gundančiomis lūpomis, ji staiga pasijuto labiau atsipalaidavusi, nei turėtų, tarsi jis taip paprastai galėtų ištirpdyti visą ledą jos viduje. Ši mintis išgąsdino. – Gerbėjai ir persekiotojai.
– Prisiekiu, nesu nė viena iš jų.
– Tada kokio velnio nori imtis herakliškos užduoties atkurti gerą mano vardą? – Hanteris nusijuokė. – Tai neįmanoma.
– Turiu savų priežasčių. Jums tereikia tuo pasinaudoti.
– Leisk, atspėsiu, – tai dėl geros tavo širdies?
– Aš neturiu širdies, pone Grantai. Turiu planą. Ir jame jums tenka svarbus vaidmuo.
Įtampa, sklandanti ore, tapo intensyvesnė. Bet staiga Hanteris nusišypsojo, ir Zojos nugara nuslydo švelnus grėsmės pojūtis. Jai pasirodė, kad visiškai nesupranta šio vyro. Kad jokie tyrimai neparuošė jos šitam – kad ir kas tai būtų. Jam.
– Atleisk, kad tave nuvilsiu, – švelniai sušnibždėjo Hanteris tokiu tonu, kokiu kitas vyras būtų kalbėjęs apie aistrą ir seksą, ir Zoja sudrebėjo, tarsi būtų ją palietęs. – Bet esu pasišventęs laipsniškam žlugimui ir neturiu laiko niekam kitam. Ypač paslaptingai moteriai ir jos planui.
Staiga jis įspūdingai vingriai atsistojo, primindamas jai, kad didžiąją gyvenimo dalį pragyvenimui užsidirbo šiuo plieniniu kūnu. Zojos gerklė išdžiūvo ir ją beveik suskaudo.
Kas jai darėsi?
– Gali pasilikti ir pasimėgauti pasirodymu, – tarė Hanteris pašaipiai šypsodamasis. – Šokėjos čia labai talentingos. Ir nepamiršk palikti arbatpinigių.
Tada jis praėjo pro ją ir patraukė prie durų, taip lengvai ją paniekinęs.
– Palaukite.
Zoja atsistojo ir ištiesė ranką, mėgindama jį sustabdyti, bet Hanteris tai pastebėjo, pasitraukdamas ištiesė tvirtą savo ranką – anksčiau spaudoje jo rankos buvo vadinamos stebuklingomis – ir ore sugavo josios. Tarsi jie būtų iš anksto tai surepetavę.
Zoją užliejo karštis, ji suakmenėjo. Kūnas nebepakluso protui. Toks paprastas prisilietimas ją paveikė tarsi smūgis plaktuku. Jis pervėrė ją kiaurai ir, nespėjusi apie tai pagalvoti, ji nukreipė apstulbusį žvilgsnį nuo rankų į jo veidą… Ir tuomet jos viduje viskas įkaito – ryškiai, karštai ir skausmingai.
Nesuvokiamai.
Hanterio akys susiaurėjo ir patamsėjo. Atrodė alkanas.
Zoja sukaupė visą taip sunkiai iškovotą ryžtą ir išdidumą, kad piktai neištrauktų rankos iš jo gniaužtų ir taip užbaigtų šį beprotišką žaidimą, pažadinusį pavojingiausias jos aistras. Visas jos kūnas įsitempė – nuo skrandžio ir papilvės iki vidinės kelių dalies, kaklo ir krūtinės, laimei, paslėptos po storu suknelės audiniu.
Bet ji nemėgino savęs apgaudinėti. Matė, kad Hanteris viską suprato.
Zoja niršo, kad taip reagavo į tokį vyrą kaip Hanteris. Kad jos kūnui nerūpėjo, ką ji apie jį žinojo. Kad nieko nepasimokė iš tų ilgų sunkių metų. Kad tiesiog ėmė ir užsiliepsnojo.
– Nemėgstu būti tampoma, – tarė ji aiškiu balsu, tokiu šaltu, kaip žiemos vėjas už šio