Niujorkas. Santuoka dėl keršto. Tara Pammi

štai šiandien ji čia ir laukia vyro, kuris apsimeta ją mylintis. Ji leidžia jam parinkti jai drabužius, tvarkyti jos laiką ir netgi gyvenimą. Ji laukia, kad jis ir vėl pažvelgtų į ją taip, kaip pažvelgė prieš trejus metus. Ir beviltiškai tikisi, kad jis ją tebemyli.

      Klėja leido gyvenimui eiti pro šalį liūdėdama, nutylėdama savo nuomonę, nurydama nuoskaudas ir žodžius.

      Kaip atsitiko, kad ji tapo tokia? Kur, po galais, yra Džeksonas?

      Nebegalėdama ilgiau laukti Klėja nuėjo koridoriumi. Lipant laiptais žemyn tuščia erdvė privertė suspurdėti širdį krūtinėje.

      Tačiau širdis sustojo, kai ją pasiekė duslus juokas ir jį lydintis kimus moters šnabždesys.

      Staiga baisi nuojauta pritrenkė Klėją it prekinis traukinys. Atrodė, kad ji eina pasitikti savo likimo. Oda pašiurpo, kai jausmingas aikčiojimas pripildė orą, tylą sutrikdė drabužių šlamesys ir kojų čiužėjimas.

      – Džeksonai… ak, mažuti… aš negaliu ilgiau, Džeksonai. Aš myliu tave ir… Pasakyk jai, kad viskas baigta, Džeksonai.

      Klėjos akys priplūdo ašarų, ji stovėjo užgniaužusi kvapą, o jos gyvenimas šią akimirką dužo į šipulius. Ji prispaudė prie šonų į kumščius sugniaužtas rankas, paskui vieną pakėlė ir susiėmė už burnos, kad neišsprūstų nevilties aimana ir jos neišduotų.

      Ji vėl išgirdo aikčiojant, Džeksonas tyliai nusikeikė ir jos vaizduotėje akimirksniu ištilo atitinkamas vaizdas.

      – Pakentėk dar kelis mėnesius, mažute. Tu juk supranti, kokie svarbūs mums jos ryšiai. Klėja yra tikra aristokratė, tokių kaip ji aš daugiau nesutiksiu. Ar žinai, kokia tikroji Džeinės Alkot turto vertė? Dar keli tokie klientai kaip ji ir mes būsime turtingi.

      – Bet, Džeksonai… – Klėja įsivaizdavo geidulingai papūstas Ešlės lūpas. – Aš iki to laiko išstorėsiu. Nejaugi tu taip nori pradėti mūsų bendrą gyvenimą? Man reikės slapstytis, kad ponia Puikioji Sustingėlė manęs nepamatytų, o tu apsimetinėsi, jog esi ją įsimylėjęs sužadėtinis? Nuo minties, kad tu ją glamonėsi, man…

      Ešlė nėščia… Atrodė, kad ją talžantiems likimo smūgiams nebus galo.

      − Neturiu jokio noro jos glamonėti. Tu juk puikiai žinai, kad po mūsų popietinių pasimatymų aš nebeturiu jėgų tai daryti, net jei ir norėčiau. − Džeksonas kalbėjo garsiai šnopuodamas.

      Išgirdusi patenkintą Ešlės kikenimą Klėja delnais užsidengė ausis.

      – Duok man dar kelis mėnesius, – saldžiu balsu suokė Džeksonas. – Kol kas ji mums dar naudinga. Kai tik pasinaudosiu visais Klėjos ryšiais, aš jos atsikratysiu. O iki to laiko velniškai svarbu elgtis taip, kad ji nieko neįtartų.

      – O jei ji pasitrauks anksčiau?

      – Kodėl turėtų pasitraukti? Po visų jos tvirtinimų, jog trokšta būti kuo toliau nuo savo šeimos ir vyro, kurį jie norėjo jai įpiršti, Klėjai beviltiškai reikia meilės, beviltiškai reikia pajusti, kad jai sekasi – pasisekė bent jau sužadėtinį susirasti. – Džeksono balse nebuvo nė šešėlio abejonės. Jis tikrai tikėjo tuo, ką sako. – Su tokia moterimi, kokia dabar yra Klėja Norvud, joks vyras nenorėtų turėti reikalų. Kas gali jos geisti?

      Tulžis ėmė graužti Klėjai gerklę ir ji pasuko atgal. Atsidariusi sunkias duris į laiptinę įveikė tik vieną laiptatakį, tada kojos nebeišlaikė ir ji žnektelėjo ant purvinų grindų.

      Beviltiškai reikia meilės, beviltiškai reikia pajusti, kad sekasi…

      Dunkstelėjusi pakaušiu į sieną Klėja užmerkė akis, taip užtverdama kelią ašaroms, kurios grasino ją užtvindyti. Vis dėlto keli lašeliai prasisunkė pro užspaustus vokus.

      Kaip ji galėjo taip apsigauti dėl Džeksono? Kaip nenumatė tokios pabaigos? Kiek dar kartų jai teks mokytis iš savo pačios klaidų? Jos niekada niekas nevertino už nieką kitą, išskyrus tėvo vardą, niekada ji nebuvo vertinga pati.

      Kad ir kaip toli ji bėgtų, ją pasiveja jos pavardė ir viskas, kas su ja susiję. Klėją apėmė neregėtas įniršis ir pasišlykštėjimas savimi.

      Keturis mėnesius ji leido Džeksonui nesiskaityti su ja, o Ešlei – tyčiotis iš jos draugų akivaizdoje.

      Buvo begalė verslo pietų, begalė labdaros vakarų, kuriuose jiems reikėjo dalyvauti ir kuriuose jie turėjo būti pastebėti – vilkintys dizainerių drabužiais ir gurkšnojantys šampaną, tačiau ne ten, kur ji norėjo būti − toli nuo viešumos dirbti rimtus darbus.

      Buvo labai daug savęs demonstravimo, o ne svarbios veiklos. Daug pasirodymų įsikibus Džeksonui į parankę, daug kalbų apie jos tėvus, jos šeimos aristokratišką kilmę ir ryšius.

      Ją per daug varžė taisyklės, slėgė kitų žmonių lūkesčiai. Ji buvo Norvud, vienos iš galingiausių Didžiosios Britanijos aristokratų šeimų dukra, valdžią mėgstančio finansininko Džeksono Smito iš Manhatano elito sužadėtinė.

      O norėjo būti tiesiog Klėja.

      Visą gyvenimą Klėja troško tėvo pritarimo, netgi tada, kai ji nelabai pritapdavo prie savo aristokratiškos šeimos. Kvailai tikėjo, kad tėvas ja didžiuosis, jeigu ji padarys tai, ko jis paprašys.

      Klėja stengėsi būti tobula dukra, kol sužinojo, jog jis organizuoja jos vedybas, ir ėmė dusti nuo virvių, į kurias pati įsipainiojo.

      O paskui pateko į tokias pat Džeksono žabangas.

      Ženklai buvo aiškūs, tik ji buvo akla ir jų nematė, taip troško, kad bent kas nors jai gyvenime pasisektų.

      Ji papuolė visai į tokią pat padėtį, nuo kurios pabėgo iš savo gimtosios šalies beveik prieš dešimtmetį, ir gyveno dusinantį gyvenimą.

      Nemalonūs jausmai, kuriuos ji slopino, abejonės, kurias užgniaužė, kad tik nesugadintų dar vieno jo dalykinio susitikimo arba vakarėlio, staiga sukilo, užgniaužė gerklę ir pradėjo smaugti.

      Ji palūžo kaip asmenybė ir iš dalies susitapatino su Džeksonu.

      O dėl ko?

      Dėl to, kad jis galėtų apgaudinėti sužadėtinę su savo sekretore ir ją apvaisinti. Klėjos meilė, jos baimės Džeksonui nieko nereiškia. Ji to nematė – pati kalta.

      TREČIAS SKYRIUS

      – Atsiprašau, ponia, bet aš negaliu leisti jums pakilti į pono Bjanko apartamentus.

      Išgirdusi registratoriaus balsą iš už didžiulio išblizginto juodo marmuro stalo Klėja sutrikusi apsidairė. Ar ji teiravosi Stefano? Kur ji atėjo?