Adamas pradėjo skaityti testamentą.
− Džovanis padalija savo turtą tau ir Aleksandrai. Numanau, jog to ir tikėjotės. Aleksandrai atiteks namas Šv. Bartolomėjaus saloje ir butas Paryžiuje, o tau – Mondelių vila ir namas Niujorke.
Rokas nunarino galvą. Aleksandra, pasaulinio garso fotografė, keliaujanti po visą pasaulį, mėgdavo kartoti, kad Mondelių vila jai gerokai per didelė ir kad jai pakanka mažos erdvės. Tuo tarpu Rokui šeimos vila buvo vienintelė vieta, kurioje jis gerai jautėsi.
Rokas kilstelėjo antakius.
− O mano tėvas?
− Nieko naujo. Džovanis jam paliko pinigų, tačiau kol kas juos administruosi tu.
Roko tėvas buvo lyg vaikas, nesugebantis planuoti savo kišenpinigių. Rokas jau seniai prarado viltį, kad jo tėvas išmoks gyventi kaip visi normalūs žmonės ar bent jau ateis atsiprašyti už tai, kad prieš daugelį metų vos neiššvaistė viso savo tėvo turto. Džovanis nusprendė išvaryti sūnų iš savo namų ir atimti visas privilegijas. Jis jam nupirko kuklų butą ir kiekvieną savaitę duodavo pinigų būtiniausioms išlaidoms. Deja, greičiausiai Sandras visus pinigus pralošia.
Po lemtingų įvykių Sandras ne kartą norėjo grįžti į tėvo namus. Kai jam tai nepavyko, jis visai pakvaišo. Pavyzdžiui, visiškai girtas pasirodė per dvidešimt penktąjį Aleksandros gimtadienį ir mirtinai išgąsdino visus svečius.
Rokas linktelėjo, taip leisdamas Adamui tęsti.
Teisininkas vėl dirstelėjo į testamentą.
− Džovanis turėjo butą Milane. Įsigijo jį vos prieš metus. Deja, testamente apie jo nuosavybės teisių perleidimą nieko nerašoma.
− Dar vienas butas? – Rokas susiraukė. Jo seneliui niekada nepatiko gyventi mieste, todėl jis visą laiką praleisdavo kaimo viloje.
Staiga Adamo veidas paraudo. Teisininkas pažvelgė į Roką ir pasakė:
− Butas priklausė Džovaniui, bet jame gyvena kažkokia moteris. Šiek tiek pasidomėjau. Jos vardas – Olivija Ficdžerald.
Rokui užgniaužė kvapą.
− Olivija Ficdžerald? Modelis?
− Regis, taip. Mano duomenimis, tai nėra jos tikrasis vardas.
Nustebęs Rokas spoksojo į Adamą ir tylėjo. Olivija Ficdžerald – pasaulinio garso modelis. Prieš penkerius metus ji pasirašė sutartį su konkurentų kompanija ir atsuko nugarą Mondelių mados namams. Lygiai prieš metus ji sulaužė sutartį su viena kosmetikos kompanija Prancūzijoje ir paslaptingai dingo. Vadinasi, Džovanis ją apgyvendino savo bute? O juk žurnalistai Olivijos taip ieškojo…
Rokas įtariai pažvelgė į Adamą ir rėžė:
− Jie buvo pora.
Teisininko skruostai dar labiau išraudo.
− Greičiausiai. Kaimynai sakė, jog jie bute kartu leisdavo laiką ir susikibę už rankų eidavo pietauti.
Rokas priglaudė delnus prie smilkinių. Džovanis, jo septyniasdešimties metų senelis, turėjo dvidešimtmetę meilužę? Ir dar vieną žymiausių pasaulio modelių… Olivija – prasisiekėlė, be jokios gėdos švaistanti pinigus. Ar tai gali būti tiesa?
Pažadėk, kad pasirūpinsi Olivija.
Cristo. 3 Tai tikrai tiesa. Rokas juto, kaip jo smilkinius užplūdo kraujas, o širdis daužėsi lyg pašėlusi. Jis nusprendė, jog neleis Olivijai toliau naudotis Mondelių pinigais. Moteriai, kuri be jokios gėdos suviliojo senelį, norėdama iš jo išpešti kuo daugiau pinigų.
Rokas pažvelgė į Adamą.
− Duok man visą informaciją, kurią turi. Aš pasirūpinsiu Olivija Ficdžerald.
Adamas linktelėjo. Tada delnu perbraukė savo pliktelėjusią galvą ir nepatikliai pervėrė Roką žvilgsniu.
Rokas kilstelėjo antakius:
− Per favore4, tik nesakyk, jog senelis turėjo dar vieną meilužę.
Teisininkas šyptelėjo.
− Kiek žinau, ne.
− Tai kas dar? Tęsk, Adamai.
Teisininkas surimtėjo.
− Rokai, Džovanis tau paliko penkiasdešimt procentų mados namų akcijų. Kitus dešimt procentų paskyrė Renzui Rialtui.
Rokas mirktelėjo. Jam reikėjo šiek tiek laiko suprasti, kas įvyko. Džovanis jam nepaliko visų šeimos akcijų? Iki senelio mirties Mondelių šeimai priklausė šešiasdešimt procentų įmonės akcijų, likusi dalis – kitiems verslininkams. Nepaisant visko, Mondelių šeima valdė kontrolinį akcijų paketą. Būtent dėl to Rokas galėjo tapti generaliniu direktoriumi. Kodėl Džovanis atidavė dešimt procentų akcijų Renzui Rialtui, akcininkų tarybos pirmininkui ir didžiausiam Roko priešui?
Staiga Adamas pasakė:
− Nesijaudink. Senelis norėjo, kad išmoktum dirbti su kitais žmonėmis. Tau teks pasitempti. Kai Renzas nuspręs, kad išmokai šią pamoką, perduos tau likusias akcijas.
− Pasitempti?! – dabar Rokas ne juokais įtūžo. Pyktis kaupėsi nuo tos akimirkos, kai Džovanis paliko šį pasaulį, o šis netikėtas testamento punktas galutinai išmušė Roką iš pusiausvyros. Jis smarkiai pliaukštelėjo delnu per stalą ir suriko: – Aš šią kompaniją pakėliau į tokias aukštumas, apie kokias Džovanis net nesapnavo. Man nereikia pasitempti, Adamai. Reikalauju to, kas man teisėtai priklauso.
Adamas mostelėjo ranka.
− Rokai, gerai viską apgalvok. Tu neklausei tarybos nuomonės, elgeisi akiplėšiškai.
− Taryba klydo. Jos nariai norėjo, kad mados namai laikytųsi senųjų tradicijų, bet buvo visiškai aišku, jog mums reikia prisitaikyti prie šiuolaikinės rinkos.
− Sutinku, – Adamas gūžtelėjo pečiais. – Deja, tarybos nariai laikėsi kitos nuomonės. Dauguma akcininkų yra kankinami praeities ilgesio ir tiki, jog tik tradiciniai darbo metodai atneša sėkmę. Nuo šiol tau teks elgtis taktiškai.
Rokas vėl užvirė pykčiu. Taktiškai? Juk vienintelis būdas nutildyti tarybos narius – elgtis griežtai ir nesileisti į kompromisus.
Adamas įtariai dirstelėjo į Roką.
− Tarybos nariams nerimą kelia tavo asmeninis gyvenimas. Jie mano, jog nesi pavyzdinė figūra tokiai didelei kompanijai.
Rokas atlošė galvą.
− Nepradėk, Adamai.
− Bet tai buvo gana… kebli situacija.
− Akcininkų taryba nusprendė, jog aš įsivėliau į skandalingą romaną, nors tai nebuvo tiesa.
− Ji buvo teisėjo žmona. Vėliau gimė kūdikis…
− Vaikas ne mano, – rėkte išrėkė Rokas. – Buvo atlikti DNR tyrimai.
− Kai ši istorija iškilo aikštėn, Mondelių mados namai įsivėlė į didžiulį skandalą, – toliau dėstė Adamas. – Rokai, pripažink, nebuvai atsargus. Tau patinka greiti ir neįpareigojantys žaidimai, tačiau tarybos nariams tai kelia nerimą. Dabar, kai Džovanis mirė, nebėra žmogaus, galinčio nurodyti tau teisingą kelią.
Vadinasi, dėl šios priežasties senelis paliko akcijas tarybos pirmininkui? Kad jis prižiūrėtų Roką lyg mažą vaiką? Jis nužvelgė teisininką ir išklojo:
− Aš esu mados namų generalinis direktorius. Man nereikia patarėjų. Nebent moters, kuri palaikytų mano sprendimus. O jei manai, jog leisiu tarybai kritikuoti mano darbo metodus,