– Nesėkmingas susitikimas su asfaltu. – Ko gero, įbrėžimą galima užlyginti, bet, šiaip ar taip, Keilebui tai nerūpėjo. Jis nefotografuos batelio, neparduos ir neavės jo. Tiesiog panaudos savo asmeniniams tikslams.
Tokia mintis jam į galvą šovė beveik tą pačią akimirką, kai ryte pakėlė šį aukštakulnį. Jis taip skubėjo į vietą, kur vyks Mados savaitė, kad vos pastebėjo išmestą aukštakulnį. Bet raudonos spalvos blyksnis patraukė žvilgsnį, ir jis sustojo, gal iš smalsumo, gal ir dėl kažkokio keisto šeštojo pojūčio, pakuždėjusio, kad vienišas batelis nėra šiaip sau batas, o kažkas svarbesnio.
Labai svarbaus.
Dar prieš jį pakeldamas, Keilebas atpažino padą juodais dryžiais, puošusį kiekvieną Frederiko K batelį. Tada pastebėjo į odą įsiūtą dizainerio autografą. F, tada keverzonė, tada K. Raštas kaip tikro gydytojo.
Prieš pagalvodamas, ką daro, Keilebas įsikišo batelį į švarko kišenę, sustabdė taksi ir išvažiavo į susitikimą. Be abejo, kažkas batelio pasigedo…
Bet Keilebas tikrai nepraleis galimybės susilyginti su rykliu, grasinančiu LL Dizainui iš konkurencingo mados vandenyno gelmių. Žmonės tikėjo, kad jis nenuskandins šio laivo ir, Dievas mato, jam tai pavyks.
Taip, bet kaip? – paklausė plonas vidinis balselis. Jis negalėjo nuvilti savo darbuotojų. Bet labiausiai jis negalėjo nuvilti motinos. Ji gal ir nežinojo, kas vyksta su jos įmone, bet Keilebas laikėsi minties, kad galbūt vieną dieną ji sugrįš, ir, jei taip atsitiktų, norės pamatyti, kaip gerai jam sekėsi tęsti jos darbą.
– Tai… dabar, kai turite tariamą Frederiko K batelį, – tarė Marta, – ką su juo darysite? – Ji prispaudė jį prie krūtinės lyg didžiausią brangenybę.
Keilebas pasilenkė į priekį, griebė batelį iš Martos rankos ir pastatė jį atgal ant lentynos.
– Pasilaikysiu jį. Ir į prekybą išleisiu dar geresnį modelį. Jau metų metus kalbėjomės apie batų linijos kūrimą ir visi buvome nusiteikę tai padaryti, kai žemė ėmė slysti iš po kojų. Manau, dabar tam pats laikas. Tai tiesiog įkrito man į rankas – tiesiogine to žodžio prasme – ir būtų beprotiška tuo nepasinaudoti.
– Pagaliau padarysite tai? – Marta pritariamai nusišypsojo. – Po velnių, pats laikas.
Jis sukikeno.
– Taip. Greičiausiai taip ir yra.
– Ir, jei tai ką nors reiškia, jūsų mama jumis didžiuotųsi.
Šie žodžiai nukrėtė Keilebą kaip elektra. Didžiuotųsi. Ar tikrai?
Jo žvilgsnis nusileido ant motinos paveikslo, pakabinto ant tolimosios sienos. Ten buvo atvaizdas jaunesnės Lenoros, ne tos moteris, kurią jis pažinojo dabar. Neblėstanti šypsena ir šviesių plaukų kupeta viršugalvyje, – taip ji šukuodavosi kone kasdien, dažniausiai iš plaukų styrodavo dar ir pieštukas. Atrodė, kad ji žiūri į jį iš padilbų ir kantriai laukia, kol jis padarys stebuklą.
Pasielgs teisingai.
Keilebas užsimerkė, nedrįsdamas daugiau nė sekundės į ją žiūrėti. Pasielgti teisingai. Ar jis iš viso žinojo, ką tai reiškia?
– Didžiuotųsi? – paklausė jis, nusisukdamas nuo motinos paveikslo. – Dėl to, ką padariau jos įmonei? Dėl to, kad kone sugrioviau jos viso gyvenimo darbą per kiek daugiau nei metus?
Marta pasilenkė prie jo nutaisiusi griežtą veido išraišką.
– Užėmęs šios įmonės vairą, užsėdai ant laukinio dramblio nugaros. Žinau, kad buvo sudėtinga, bet tau sekasi geriau, nei manai. O dabar… – Ji prispaudė ranką prie krūtinės ir vėl nusišypsojo, – tu rizikuoji. Šoki į nežinomybę. Kaip tik taip elgdavosi Lenora.
Jis negalvojo apie batelių liniją kaip apie motinos verslo sprendimų kartojimą. Jei taip ir buvo, galbūt tai jo bilietas į sėkmę.
– Ką naudosi dizainui? – paklausė Marta.
Jis žaidė su batelio pakulne. Tai buvo tikras meno kūrinys, glotnių linijų, su gilai V raide prie pirštų ir aukso spalvos T formos dirželiais.
– Maniau, leisiu pamėginti Keniui…
– Neleisk. Jis neišmano apie batus. Aš žinau, esu mergina. – Marta nusišypsojo. – Sena mergina, bet batus vis vien myliu.
Marta teisi. Bėda ta, kad talentingi dizaineriai nebuvo stiprioji LL Dizaino pusė. Vos prieš atsistatydinant motinai, jie prarado du geriausius, paskui dar du, kai ekonomika nusmukdė kadaise pelningą įmonę. O įmonės įkvėpimas, ta, kurios galvoje nuolat virdavo visos idėjos, buvo pernelyg silpna, kad patartų. Galbūt jau visam laikui.
Keilebas kažkaip turėjo susitvarkyti pats, ir susitvarkyti geriau, nei tvarkėsi pastaraisiais metais.
– Galbūt teks ką nors nusisamdyti, – tarė jis nežinodamas, ar išgalėtų tai padaryti. Jis atsistojo, paėmė batelį ir savo išmanųjį telefoną. – Šiaip ar taip, ką nors sugalvosiu. – Jis juto sunkų kiekvieno priimamo sprendimo svorį. Ar šis batelis – ir įmonės žengimas į avalynės pasaulį – stebuklas, kurio jam taip reikėjo? Gal. Nors abejojantis balselis kuždėjo, kad, jei jis neišspręs dabartinės kolekcijos problemų, avalynės linija LL Dizaino irgi neprikels. – Užsuksiu į Protingą madą ir pažiūrėsiu, ar pavyks išgauti ką nors apie Frederiko K kolekciją.
Ir galbūt išsiaiškinti, kodėl tas batelis mėtėsi ant žemės. Labai mažai žmonių galėjo turėti priėjimą prie šio aksesuaro. Žurnalas, metų metus buvęs Frederiko K mėgstamiausias, buvo pačiame jo įsivaizduojamo sąrašo viršuje. Kas nors ten tikrai turėjo šį tą žinoti apie batelį, ir galbūt net apie tai, ką apskritai naujajai kolekcijai buvo paruošęs dizaineris.
– Eini pats? – paklausė Marta.
Keilebas linktelėjo galva.
– Bet tu juk nekenti žiniasklaidos. Ypač to žurnalo.
Keilebo galvoje vėl ėmė suktis antraštės. Klaustukai, didžiulės juodos raidės, besistengiančios pabrėžti staigų jo motinos pasitraukimą, paskui mirgančios kaip plėšrūnės, kad išnarstytų kiekvieną klaidą, kurią nuo tada padarė įmonė. Ne tik įmonė, bet ir jis pats. Jis tapo žurnalo Užkulisiai paskalų skilties, geltonosios Protingos mados sesers, bokso kriauše. Kiekvienas jo žingsnis buvo spalvingai įamžinamas. Taip, Keilebas nekentė žiniasklaidos, o labiausiai Užkulisių. Žurnalas buvo ne kas kita, kaip šiukšlė su reklamomis.
Bėda ta, kad jis ir tas žurnalpalaikis buvo didžiausio tiražo šiukšlės su reklamomis visoje industrijoje.
Taigi, Keilebas žiniasklaida nepasitikėjo. Labai anksti suprato, kad žmonės, kurie ten dirbo, troško tik vieno – antraščių, ir visiškai nesvarbu asmeniškumai.
– Anksčiau nebuvai pats draugiškiausias žurnalistams. – Marta vyptelėjo. – Jie vis dar kalba apie tą įvykį Milane.
Ir vis dar verčia jį už tai mokėti, leisdami vieną paskalų kupiną istoriją po kitos. Žurnalistai sufokusavo savo lazerines akis į jo meilės reikalus – tiksliau, į tai, ko jie prisigalvojo apie jo meilės reikalus, – o ne į įmonę. Tai buvo labai bloga reklama. Tokia, kurios Keilebas negalėjo sau leisti, atsižvelgiant į pastaruoju metu klibančius LL Dizaino reikalus.
Jei jis būtų protingas, kiekvieną vakarą sėdėtų namie. Tai reiškia, leistų tylai jį pasiekti, leisti mintims keliauti keliais, kurių jis naktinių klubų šviesose ir triukšme norėjo išvengti.
Geltonajai spaudai bent jau nepavyko iškasti vienintelės tiesos, kuri įkaltų