Per geras, kad būtų tikras. Kristan Higgins

mūsų vaikystė – Natali buvo tobula, aš dievinau ją, o Margareta elgėsi šiurkščiai ir žiūrėjo į mus iš aukšto. Kai Natali sukako septyniolika, o aš pirmus metus mokiausi universitete, man paskambino iš namų. Paaiškėjo, jog Natali kelias dienas prastai jaučiasi. Ji nemėgo skųstis, tad kai prisipažino, kad jai labai skauda pilvą, mama nieko nelaukdama paskambino gydytojui. Joms važiuojant į kliniką Natei trūko apendicitas. Netrukus padaryta operacija nepavyko, infekcija išplito į pilvo ertmę ir išsivystė peritonitas. Sesuo labai karščiavo. Nepadėjo jokios priemonės.

      Buvau bendrabučio kambaryje, kai paskambino mama. Nuo namų mane skyrė devynios valandos kelio automobiliu. „Sugrįžk kiek įmanoma greičiau, Greise", – griežtai paliepė ji. Paaiškėjo, kad Natę perkėlė į intensyvios slaugos palatą ir reikalai toli gražu nėra geri.

      Mano atmintyje ta kelionė į namus išliko ir siaubingai ryški, ir visiškai pasklida. Vienas iš profesorių nuvežė mane į tarptautinį Ričmondo oro uostą. Tiesą sakant, neprisimenu, kuris. Bet ir dabar prieš akis kuo aiškiausiai iškyla dulkėtas automobilio prietaisų skydas, tarsi šią akimirką sėdėčiau įkaitusioje priekinėje sėdynėje, aptrauktoje vinilu. Matau įskilimą prietaisų skyde taip ryškiai kaip Misisipę, kuri dalija Jungtines Valstijas į dvi dalis. Prisimenu, kaip raudojau pritūpusi ant plastikinės kėdės prie savo skrydžio vartų, kaip gniaužiau kumščius lėktuvui kankinamai lėtai riedant kilimo taku. Neužmiršau ir savo draugo Džuliano veido oro uoste. Jo akys buvo sklidinos baimės ir užuojautos. Motina svyrinėjo iš nuovargio prie Natali lovos ligoninėje. Tėtis pasitiko mane papilkėjusiu veidu ir nieko nepasakė. Margareta įsitempusi tūnojo pačiame palatos kampe, prie užuolaidos, skiriančios Natali lovą nuo kito paciento.

      Man ir dabar stovi prieš akis anuometinė Natali, kuri gulėjo lovoje, apkamšyta antklodėmis, apdėta vamzdeliais, ir atrodė tokia maža ir vieniša, kad man tiesiog plyšo širdis. Paėmiau jos ranką ir pabučiavau. Ant ligoninės antklodžių pabiro ašaros.

      „Aš čia, Nate Bampo, – sušnibždėjau. – Aš čia."

      Ji buvo per silpna, kad pajėgtų atsakyti, kad bent pravertų akis.

      Už durų gydytojas monotonišku balsu aiškino tėvams: „Abscesas… bakterija… inkstų funkcija… leukocitų kiekis kraujyje… nieko gero."

      „Dėl Dievo, – sušnibždėjo Margareta iš savo kampo. – Šūdas, Greise." Mūsų paklaikusios akys susidūrė, kupinos siaubo dėl galimybės, kurios nė nepajėgėme įsivaizduoti. Mūsų aukselis, mūsų švelniausia, geriausia ir mylimiausia pasaulyje mergaitė miršta.